Čia matome restoraną Gedimino prospekte Nr. 5, tai prestižinė vieta ir būtent todėl mane redaktorius ten pasiuntė.

Daugelis jūsų klausinėjote, kodėl šiais laikais nebe taip daug rašau. Tai geras klausimas, laukiau jo. Dažnai ir pats savęs apie tai klausinėju. Matote, kaip yra. Aš daug laiko praleidžiu biure, nes man dabar dažnai patiki daryti atsakingus darbus, parašus po nuotraukomis. Sako “Davidai, tu čia šmaikščiai sugalvojai.” O gal tik taip sako, gal nori mane pralinksmint.

Bet vienu žodžiu šį šeštadienį turėjau būti biure, tai Redaktorius Andrius Užkalnis man davė pinigų ir liepė nueiti į Hesburgerį ir ko nors parnešti į redakciją. Jis pats dabar po burgerines nevaikšto, užsiėmęs tais savo sportais ir prisižiūri, matyt, jis nori atrodyti jaunesnis ar sveikesnis, bet man, atvirai sakant, keistai matosi tos jo pastangos. Nėra laimės nei kūdume, nei sveikatoje, paklausykit manęs. Aš pats esu liaunas ir sveikas, nu ir ką, man geriau nuo to? Juokas salėje.

Hesburgerio interjeras man priminė keliones po JAV, kur tokie visokie būna daineriai ir gražios klėtkuotos grindys, tik čia tos kėdės su H raide (matyt, todėl, kad iš Helsinkio) tai atrodo visgi kaip tai skandinaviškai.

Šiaip turėčiau pasakyti, kad Hesburgeriai palieka švaros įspūdį, tačiau jie niekada nepalieka greito maisto įspūdžio. Ta prasme, visada atrodo, kad jiems visą laiką vienu žmogum per mažai prie prekystalio. Arba dviem. Aš nesuprantu, kodėl, bet jiems nepavyksta pasiekti McDonald’s greičio. Visi visą laiką turi laukti.

Indeed, aš niekada dar nebuvau Hesburgeryje, kad man nereikėtų laukti. Man atrodo, tiesiog trūksta žmonių.

Aš turiu jums patarimą. Matėt, kiek Mickey Dees dirba žmonių? Tai va, jeigu pas jus tiek pat dirbs, tai gal būt prie staliukų bus daugiau valgančių, o ne laukiančių.

Užsisakau maistą, sėdžiu, fotografuoju. Redaktorius skambina: “Kur tu? Gal jau namo išėjai?” Matyt, pasiilgęs burgerių.

Ne, sakau, tiesiog laukti reikia. Nepatenkintas jis.

Su šonine (parašyta – su kumpiu, bet koks jums čia kumpis)

Mėsainis (o gal sūrainis) su šonine (nors parašyta lyg ir su kumpiu) kainavo tiek, kiek kainavo, aš jums dabar nepasakysiu, nes čekio niekas nedavė. Mačiau tą čekį, pasidėjo ant prekystalio, kai komplektavo, maniau, į maišelį įdės – bet neįdėjo.

Viskas su juo gerai, bet labai daug majonezo. Kam dėti į burgerį tiek to majonezo? Kad sočiau būtų? Čia visuose Hesuose taip.

Mega mėsainis tai jau tiesiog plaukė majonezu

Pažiūrom dabar, kas yra Mega mėsainis (11,90 Lt) – nors meniu sakoma, kad tai “Megos” mėsainis, bet abejoju, ar čia taip padaryta siekiant pagerbti prekybos centrą Kaune.

Štai kaip jis atrodo perpjautas.

Jeigu pažiūrėsim perpjautą mėsainį, pamatysim, kad mėsos ir ne taip kad jau labai daug, o daugiau tų kliuksinčių padažų su daržovėm, ir šiek tiek primena kebabinę ant Tauro kalno, kur irgi labai mėgsta krauti padažus dideliais kiekiais. Nepatinka. Švariai valgyti tokio maisto nėra įmanoma, viskas krenta iš rankų, ir paskui pavalgius reikia eiti praustis.

Sumuštinis su vištiena, ir, žinoma, su kliuksinčiom salotom.

Sumuštinis su vištiena (7,90 Lt) buvo visai nuviliantis, ir ne tik dėl to paties majonezo gausos. Vištienos gabalas buvo gruzdintas per stipriai, ir aliejus neatrodė pats kokybiškiausias. Nesuvalgėm viso, išmetėm.

Už viską sumokėjau 23 Lt redakcijos pinigų. Gėrimų nepirkau, nes yra redakcijoje pakankamai tų gėrimų, ir šaldytuve, ir kabinetuose; taip pat neėmiau bulvyčių, nes niekas mūsų ofise jų nevalgo ir kitiems nepataria.

Išvada? Kaip burgerinė, tai nuvilianti. Didžiausia problema, žinoma, yra tie prakeikti padažai. Ir nepadeda nuostabiai gražus tų Hesburgerių pastatų dizainas (Lietuvoje tai vieni gražiausių restoranų, ypač tas išvažiuojant iš Klaipėdos gerai atrodo, kaip Amerika, aš jums sakau).

Susitvarkykit receptūras, gal dar sutrumpinkit meniu, ir pasamdykit daugiau žmonių, kad nereikėtų laukti. McDonald’s jus šiuo metu absoliučiai daro, ir darys toliau, kol nepasikeisit.

Dvi žąsys iš penkių.

Hesburger, Gedimino pr. 5. Tel. +370 672 94713 (kiti restoranai daug kur Lietuvoje). Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 10:00 iki 23:00, penktadieniais: nuo 10:00 iki 06:00, šeštadieniais: nuo 11:00 iki 06:00, sekmadieniais: nuo 10:00 iki 22:00.

Štai tokie vakarai tarp dviejų vandenų.

“Na va, pagaliau priėjau…” – kas nutinka, kai po gero trečdalio valandos laukimo tokia fraze tave galiausiai pasveikina restorano padavėjas, atnešdamas meniu?

Teisingai, kuklią penkių žąsų eskadrilę iškart palieka viena ilgakaklė. Net jei frazė ištariama su malonia ir (nehipsteriškai) saviironiška šypsena, vis tiek – dvidešimties minučių laukimas jau viršija mano alkanos kantrybės ribas. Tiesą sakant, jei nebūčiau gavęs rekomendacijų iš patikimo draugo – jau būčiau pakėlęs savo šeimyną ir nuėjęs ieškoti, kur kitur galima būtų iškeisti Daukantą & Co į maloniai apsunkusį pilvą.

Dėl ko vėliau būčiau rimtai pasigailėjęs.

Truputis istorijos

Truputį priešistorės – esu senas Juodkrantės fanas. Pirmąkart mane tėvai čia atvežė po pirmos klasės, t.y. tais laikais, kai Lietuvos vėliava buvo trispalvė, bet kiek kitų spalvų ir jų proporcijų. Apie tų laikų maitinimo įstaigas Juodkrantėje kalbėti nėra prasmės – pats atsimenu tik gargarišką valgyklą, įsikūrusią klaikaus sovietinio kubizmo-marazmo stiliaus gelžbetonio rojuje, o apie obščepito ypatumus patys pasigūglinkite, jei teko laimė nepažinti.

Vėliau kūrenau paauglystės hormonus klajodamas Juodkrantės miškais ir vakarieniaudamas su tėvais laukinio kapitalizmo laikų Juodkrantės kabakuose, kurie iš tiesų skyrėsi tik pavadinimais ir kainomis, bet ne meniu. O dar vėliau, prireikus sau pačiam įrodyti savarankiškumą, ir dar kiek vėliau atsivėrus plačiojo pasaulio sienoms, apleidau lietuvišką pajūrį ir į Juodkrantę sugrįžau tik po pusantro dešimtmečio, su nuosavu mažiumi ant rankų.

Per tą laiką Juodkrantė smarkiai pasikeitė. Nebeliko kaimiškai romantiškų nendrių šabašktynų marių pakrantėje, vietoje kokių penkių maisto parduotuvių beliko tik dvi. Kabakai daugmaž išliko – savo lokacija ir daugmaž pavadinimais, bet vidaus ir virtuvės – laimei – neaplenkė progresas.

XXI amžius

Taigi, už aptarnavimo vėlavimą Pamario Takui jau nušovėme vieną žasį.  Ar dar yra į kur kreipti vamzdį?

Tas pats draugas, kuris šiemet pirmą vakarą atvykus į Juodkrantę, pakvietė pavakarieniauti būtent čia, šypsodamas į barzdą, pranešė “… ir čia, žinok, jie priima korteles”.

Reikia manyti, krosnis.

Aš nekenčiu grynųjų pinigų. Rimtai. Juos reikia skaičiuoti, jie išpučia piniginę, o monetos drasko kišenes (ir stygas, jei naudoji jas kaip mediatorius). O vyksant į užsienį, reikia vargti ir kaitalioti vienus popierėlius į kitus. Kažkada prieš pusę dešimtmečio vykdžiau eksperimentą – kiek pavyks išgyventi neišsigryninus. Pavyko ištverti neilgai – tuo metu kioskuose dar nebuvo įmanoma atsiskaityti kortele, tad eksperimentas baigėsi, kai prireikė viešojo transporto bilieto.

Bet štai jau gyvename antrajame XXI amžiaus dešimtmetyje, ir toks draugo komplimentas restorano atžvilgiu sukėlė tik kreivoką šypseną. Kaip paaiškėjo vėliau – visai be reikalo.

Nes XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje Juodkrantėje atsiskaityti kortele, pasirodo, yra egzotika.

Kad ir kaip absurdiškai skambėtų, Pamario Takui už tai tenka skirti vieną žasį. Už tai, kad nepamiršta, kokiais laikais gyvename – priešingai nei 80% kitų Schwarzort įstaigų.

Tėvystės džiaugsmai

Esu, kaip ten vadina, jaunas tėvas. Tai reiškia – jei eini kažkur pavalgyti, reiškia, teks dėmesį dalinti pusiau maistui, pusiau – nuosavam pypliui. Nori nenori pradedi kreipti dėmesį į tokias smulkmenas, kaip restorano požiūris į vaikus – viename va atneša spalvinimo knygutę ir pieštukų (labai apdairu, kad ne flomasterių; matyt, patyrė, kad ne visi vienodai gerai iš staltiesių išsiskalbia ir nuo stalų nusigramdo), kitame yra pastatytas stalas su žaislais vaikams.

Pamario Takas iš tų, kurie nepamiršta mažių. Yra batutas šokinėjimui (ir dar aptvertas tinkleliu, kad koks šaunuolis neišsiverstų lauk), yra kai kas geriau, nei stalas su žaislais – dviračių, triračių ir net elektrinis motociklas (tiesa, mūsų lankymosi metu buvo arba neįkrautas, arba neveikė, bet pasispyrus, juo įmanoma važinėti – tame amžiuje to visai pakanka).

Ir yra labai praktiškas vaikiškas meniu, akivaizdu, padiktuotas nemažos patirties.

Vaikų meniu toks skirtas vaikams, giriame už panaudotą elegantišką serifinį fontą.

Paprasta, suprantama ir priimtina mažiams, ir jokių ten išsidiribinėjimų. Už tai – antra žąsis.

Jonas ir jo kepsnys

Dar bešlaminant negausaus, bet konkretaus meniu puslapius (čia mano nuomonė visiškai sutampa su šio portalo įkūrėjo nuomone, kad meniu turi būti trumpas, aiškus ir iš aiškių, geriausių patiekalų, o ne iš 101 patiekalo, besiskiriančio ingredientais ar prieskoniais), restorano kiemo pakraščiu prabėgo Juodkrantei gana nebūdingas personažas. Toks vilkintis nebenaujomis juodomis sportinio kostiumo kelnėmis ir tos pačios spalvos marškinėliais, susigūžęs ir ant akių giliai užismaukęs beisbolo kepurėlę. Na, tik sportinio kostiumo viršaus betrūko, kurio kišenėse jaukiai traškėtų saulėgrąžų atsargos ir tauriai surūdijusio golfuko ar silkės rakteliai.
Dėmesys atkrypo todėl, kad šiaip tokių personažų Kuršių Nerijoje paprastai nebūna – įtariu, vien dėl jų įvestas tas ekologinis mokestis. Na, bet maža ką – gal čia vietinis gyventojas, rytais plaukiantis į marias legalių ar nelegalių tinklų merkti. Tuomet tokia apranga tokiame kurorte galima ir suprantama.

Išsirenkame kiaulienos šalyką, vištienos šašlyką ir mane daugiausiai pavadinimu suintrigavusį Jono kepsnį, kuris angliškame meniu paaiškintas tiesiog kaip BBQ. A, dar savo mažiui blynelius su kumpiu užsakome.

Priėmęs užsakymą, padavėjas, mano nuostabai, susiranda tą sportiumuotą vaikiną ir taip tyliai, kad net aš išgirstu, sužnibžda jam į ausį: „kiaulienos šašlas, vištienos šašlas ir barbekiu“.

Pasirodo, šitas sportinis veikėjas – lauko kepsnių specialistas!

Maisto gaminimas (išskyrus blynelius, kurie kepami ir vyniojami namelyje esančioje virtuvėje) vyksta mums prieš akis – t. y. netoliese esančiame lauko židinyje, kuris ne tik gražus, skleidžia svaigų kepamos mėsos aromatą, bet dar ir maloniai šildo nugaras (restorane lankėmės jau rudenėjant).

Ir pagaliau patiekalai atkeliauja.

Jono kepsnys – tai ne kepsnys iš nelaimėlio Jono, bet kažkas kita. Ir dar su gėlyte.

Dabar aš nusiimu savo atostoginę skrybėlę ir atsiimu visas stereotipines mintis, iš anksto pagalvotas apie virėją.

Kepsnys – puikus. Garnyras – tuo labiau.

Nes aš nemėgstu cukinijų. Nes dėl kai kurių vyresniųjų šeimos narių sodininkavimo pomėgių pas mus jų visada būna perteklius, o ir gaminti jų nė vienas dorai nemokame, pasirodo.

Nes cukinijos prie Jono kepsnio – nuostabios.

Nuostabios savo paprastumu. Neištižusios. Nebe žalios. Ne apanglėjusios, bet apkepusios. Žodžiu, visi epitetai, kurių man niekada nepavyksta pasiekti, gaminant tuos žalius/geltonus pailgus daikčiukus pačiam. Tiesiog tobulos cukinijos, ir tiek. Įrodančios, kad treniruotos rankos net ir šią banalią daržovę gali padaryti skania.

Mėsa taip pat puiki. Sultinga, neperkepta, bet iš tiesų kepusi. Įdomu, kad net ir supjausčius gana storais gabalais, sultingumas išlaikomas, nors raudonų/žalių ruožų net pjausnio viduryje nėra.

Jonas akivaizdžiai su kepsniais tvarkytis moka.

Tik, va, pomidorų padažas pigokas… Bet tegul tai atsiperka kelių plunksnų iš kurios nors žąsies išpešimu.

Tiesa, verta atkreipti dėmesį į serviravimą. Nes dalį lėkštės, kaip papuošimas, sudaro paprasta gazono žolė ir rudbekijos kažkokios geltonai rudos gėlės. Nepatikėjęs tokiu paprastumu, žolės net paragavau.

Žolė kaip žolė. Iš gazono, tik retai šienaujama, todėl ilga.

Kečupas nesuvaidintai raudonas, ir dar su gėlyte. Fone matome blynelį.

Kiti valgovai teigiamai atsiliepia ir apie abiejų rūšių šašlykus (o viena ragautoja yra itin priekabi ir patyrusi maisto gamintoja, tad neneigiamas įvertinimas iš jos kaip ir savaime komplimentas), o kadangi mažius vis dėlto labiau susidomėjęs elektriniu motociklu, nei blyneliais, išbandau ir vaikiškosios virtuvės pasiūlą.

Blyneliai taip pat puikūs. Paprasti, sotūs (porcijos ir ingredientų tikrai nepagailėta), ir nepersistengta su jokiais pagardinimais. Tikrai puikiai subalansuota vaikams – jie juk visokių įtartinų išsidirbinėjimų, kaip gazonas lėkštėje, iki tam tikro amžiaus nepripažįsta.

Tad už maistą – dar dvi žąsys.

Alus

Aš negaliu pakęsti degtinės. Nemėgstu ir vyno. Kitų rūšių alkoholinius gėrimus irgi vartoju be didelio entuziazmo – per metus turbūt susidarytų pora butelių viskių, po pusę džino, burbono ir romo.

Užtat dievinu alų. Ir kai prieš metus su bendramėgiu pagal visokius alaus reitingavimo ir katalogavimo interneto puslapius bandėme suskaičiuoti, kiek rūšių esame išragavę, įpusėję antrąjį šimtą, metėme. Nes atsibodo.

Tad ką jau ką, o Grimbergeną ir jo skonį tikrai žinau. Ir nesakyčiau, kad jis labai ten jau ypatingas.

Bet va Pamario Take tamsųjį Grimbergeną (Dubbel) įsimylėjau kaip kokia praėjusio dešimtmečio penkiolikmetė – Kurtą Cobainą (Cobainas į tą penkiolikmetę vis tiek nebūtų kreipęs dėmesio – redaktoriaus pastaba).

Nes tokio Grimbergeno dar nebuvo tekę ragauti. Nežinau, dėl kokios priežasties skonis pasirodė toks įsimintinas ir sodrus. Gal dėl netyčia nutikusio derėjimo su maistu. Gal dar niekada nebuvau ragavęs tikrai šviežio Grimbergeno. Gal Jonas kuo nors slapčia paskanino. Arba ten visai ne gazono žolė buvo naudojama serviravime.

Bet toks jausmas, lyg atrastum kažką seniai žinomo, tik visiškai iš naujo. Vat taip atsisėdi ant dviračio, ir netikėtai atrandi, kad jis, pasirodo dar ir bėgius gali turėti. Tad vien už tą banalų, bet iš tiesų puikų Grimbergeną – dar viena žąsis.

Sąskaita

Sudėjus Jono kepsnį (28 Lt), du šašlykus (20 Lt ir 22 Lt), kavą (6 Lt), alų (8,5 Lt), blynelius (14 Lt), nealkoholinį kokteilį (8 Lt), mineralinį vandenį (4 Lt) ir arbatpinigius, Pamario Take palikome keturis vyrukus: Daukantą, Maironį ir Steponą su Stasiu. Tiesa, palikome virtualiai – čia, kaip jau minėjau, galima atsiskaityti kortele (autorius norėjo pasakyti – 130 Lt, bet jis nemoka paprastai kalbėti – redaktoriaus pastaba).

Palikome su pasimėgavimu. Restoranas tikrai vertas šių epinių lietuvių ketveriukės, ir nuoširdžiai laukiu, kada galėsiu vėl ten prisėsti. Kiek galima spręsti iš kelių sakinių persimetimo su  Pamario Tako savininku Kostu, jis nusiteikęs rimtai: įsitaisęs čia prieš porą metų, barzdočius yra fatališkai linkęs likti čia iki galo. Nedetalizavo, kieno galo – nuosavo ar restorano, bet būkime optimistais – Pamario Takas išlaikys kartelę tol, kol gražiausiame Lietuvos smėlyne netrūks žmonių, kurie vertina gerą maistą, puikią vietą su vaizdu į marias (gaila tik, kad saulė leidžiasi į jūrą, o ne į marias) ir puikų alų.

O kaip gi žąsidės sąskaita?

Viena pilkoji išskrido už vėluojantį dėmesį naujai atėjusiems klientams. Viena atskrido už savalaikes atsiskaitymo priemones. Viena – už žilų plaukų ant tėvų galvų mažinimą. Dvi – už maistą. Viena – už netikėtai puikų alų.

Bendras balansas – keturių žąsų eskadrilė. Ir Pamario Takas - bent jau dabar – tikrai tiek vertas. Iki paskutinės plunksnos.

Nuoširdžiai tikiuosi pamatyti ne mažesnį žąsų būrį praskrendant virš restorano ir kitą sezoną.

—

Pamario Takas, L. Rėzos g. 42, Juodkrantė. Tel. +370 699 87248. Tinklalapis G+. Facebook profilis.

Kasdien nuo 9:00 iki 23:30.

Įsivaizduokite: veido išraišką to, kurio parašiutai neišsiskleidė iki žemės liekant vos keliasdešimčiai metrų. Vidinę būseną žmogaus, kurį paliko prie altoriaus vieną. Mintis rišamo prie elektros kėdės. Nuotaiką išgirdus apie atominę katastrofą visai netoliese.

Man panaši situacija pasitaikė apsilankius Klaipėdoje esančiame Friedricho pasaže. Pasikviečiau ten vakarienės savo draugę ir ėjau, atvirai pasakysiu, kaip į kažką tokio. Žinojau, kad tai uostamiestyje vienas dažniausiai minimų kabakų. Be to, esu ten lankęsis prieš porą metų – visą dieną buriavus Kuršių marių regatoje tą vakarą daugiau nei alaus su užkandėle ir nesinorėjo. Vienas iš tų atvejų, kai tinka tas banalus posakis apie tai kad svarbiausia ne vieta, o kompanija.

Čia tas pasažas, kuris klaipėdiečiams yra oi kažkas tai, toks kaip ir pasididžiavimas, ir rodo jį miesto svečiams, kaip Akropolį prieš penkiolika metų vilniečiai rodė japonams. Na, jei toks pasididžiavimas, tai geriau negalvokim apie vietas, kurios nekelia pasididžiavimo.

Bet aš anądien į „Friedricho pasažą“ atėjau su idealia kompanija, liko tik pasirinkti kur šiame kieme prisėsti pasmaguriauti – restoranas/steikhauzas uždarytas remontui, kavinėje maisto nesitikiu, smuklėje daugiausia lietuviškas maistas (iš tautietiškos virtuvės nesitikiu labai daug), vyninė būtų truputį ne į temą, tad pasirinkimas logiškai krito ant vokiškos išorės ir itališkai-lietuviško interjero picerijos.

Margos grindys yra gražu, ir geltonos sienos turėtų suteikti jaukumo. Pažiūrėsim, kokios žinios apie maistą.

Užeinam į vidų, mus pasitinka jaunas, moteriškų manierų ir tokio pat balso tono padavėjas. Pakylam į antrą aukštą, prisėdam ramiai sau kampe, tolumoj matydami atvirą langą į virtuvę ir jos altorių – picų krosnį. Aromatas viduje keistas: į kakofoniją susimaišęs kylančios tešlos, nešviežio aliejaus ir senstančių daiktų kvapas. Aprašiau gal ir ne enciklopediškai tiksliai, tačiau bendras įspūdis susidarė būtent toks, bet nusprendžiau nespręsti apie knygą iš viršelio, nors pirmoji raudona vėliava horizonte jau suplėvesavo. Kita vertus, absoliuti dauguma mūsų šalies obščepito įstaigų į ventiliaciją, deja, kreipia minimalų dėmesį. Suprantama: savininkams tai kainuoja nepigiai ir tiesiogiai neatsiperka, o tautiečiai iš esmės pripratę ir dažniausiai net nepastebi šitokio akivaizdaus trūkumo.

Šiais laiptais lipa viršun išalkusieji ir leidžiasi jau pavalgiusieji.

Atsiverčiu odinių viršelių meniu, ir ką aš ten matau? Ogi prie patiekalų pavadinimų rankomis surašytas kainas – tai antras bruožas, kad picerija akivaizdžiai linkusi į suvalkietiškai-uzbekišką šykštumą (išsispausdina pigiau didesnį meniu be kainų, o jas keičiant tiesiog surašo iš naujo). Bet tai dar būtų nieko, jei ne tiesiog tragiškos valgių nuotraukos. Įsivaizduokite: net ir nominaliai turintys skaniai atrodyti patiekalai atrodo tarsi patiekti po skrodimo. Ginkdie nenoriu nieko įžeisti (prie nuotraukų, šiaip ar taip, autorystė nenurodyta), tik sakau ką matau kaip profesionalas, bet nežinau nei vienos Vilniaus picerijos, kurioje valgiaraščio fotografijos būtų tokios klaikios. Bet netgi jose galima įžiūrėti kaip dauguma valgių dekoruota partinių bufetų ir universitetų valgyklų stiliumi – panašų silosą galima pamatyti sovietmečio kulinarinio opuso Kniga o vkusnoi i zdorovoi pišče iliustracijose. Absoliučiai nenustebčiau, jei picerijos technologai sudarinėdami meniu ir receptūros korteles būtent kaip tik ta konkrečia knyga ir rėmėsi (gal ir nebūtų buvę blogai – toje knygoje buvo skyrius ir apie ikrus – redaktoriaus pastaba).

Todėl ir asortimentas, švelniai tariant, neįspūdingas. Jis toks, apie kurį net nėra ką parašyti. Praktiškai be išskirtinumo, banaliausi variantai ir jokios improvizacijos, nesiskiriantis savo esme nuo Charlie Pizzos pigienos už kuponus, tas pats pasakytina ir apie vynų kortą. Tik Charlie Pizza bent jau siūlo ir rieslingo, kurio čia (vokiško stiliaus kiemelyje) nerasi. Esu beveik įsitikinęs, kad restorano pasiūlymą čią sustatinėjo kokia nors moteriškė, kuriai virš 40-ies metų, apie šiuolaikinę europietišką virtuvę ji išmano nebent iš nuogirdų, itališką ar vokišką klasiką tik iš žurnaliukų Kviečiu prie stalo, o apie patiekalų dekoravimą jau papasakojau aukščiau.

Užsisakau espresso – normalus, tipiškas, niekuo neišsiskiriantis Lavazzos espresso, kokį gėręs kiekvienas. Vis dėlto, kas labiau krenta į akis – tai kad visą antrą aukštą aptarnauja vienas tas pats vaikinukas žydrais marškinėliais. Bėgioja sau suplūkęs, atsakinėja į klausimus su aiškiai išreikšta veido išraiška „atsikniskit nuo manęs“, apie jokį paslaugumą ar draugišką šypseną bei malonų servisą ir nesvajok, džiaukis išvis kad ne savitarna. Nors kalbant apie šitą konkretų atvejį, tai aptarnavimas buvo toks blogas, kad tikrai jaukiau būtų pačiam sau nueiti iki virtuvės, užsisakyti, įmušti į aparatą, paimti įrankius ir vėliau, atsinešus viską pačiam, dar ir sau arbatpinigių iš vienos kišenės į kitą įsidėti.

Užsisakau patiekalą, kuris žinomas ir rašomas be paaiškinimų bei gausiai užsakinėjamas visame pasaulyje – čili. Tik visame civilizuotame pasaulyje tai yra troškinys chili con carne, mūsų šalyje tai vadinama „čili sriuba“. Čia jau net meniu paveiksliuke matosi (!), kad tai yra vandeningas ir nelabai apetitiškai atrodantis dalykas. Vis dėlto, pagalvoju sau mintyse, blogiau nei Mambo picerijoje nebus, reikia surizikuoti, negalima avansu nurašyti, nevertinsi gi patiekalo neužsisakęs. Ir tai buvo, kaip netrukus paaiškėjo, akivaizdi klaida. Bet apie tai kitoje pastraipoje.

Tai buvo pati prasčiausia mano gyvenime valgyta sriuba, jei neįtrauksim vaikų darželio laikais priverstinai man bruktos, šlykščios pieniškos sriubos, nuo kurios ir dabar prisiminus purto. Tai net ne sriuba, o kažkoks skystas ir bjaurus viralas su plaukiojančiom beskonėm žolėm, su čili neturintis nieko bendra – nei skoniu, nei išvaizda, nei konsistencija, nei aromatu, nei išvaizda, nei verte, nei kitais požymiais. Sukaupęs savo valios pastangas sriubčiojau šitą košmarą, iš šono atrodydamas kvailai, ir netrukus manęs laukė naujas siurprizas – tiesiog abstulbau supratęs, kad lėkštėje yra… ryžiai!

Kaip ten dėl ryžių čili sriuboje?

Skaitytojau, aš tikrai nemeluoju: čili sriuboje buvo patys tikriausi, pervirti, į negyvas baltas kirmėles panašūs ryžiai. Padariau ir nuotrauką stambiu planu, bet grynai vien estetiniais sumetimais jos nepublikuoju – nenoriu to rodyti, nes „Laukinės žąsys“ neturi PG-13 reitingo. Bet vis dar netikintiems pakartosiu trečią kartą: jūs įsivaizduokite – ryžiai čili sriuboje. Čia tas pats, kas būtų majoneze marinuota jautiena, žiauriaisiais Vegetos prieskoniais apibarstyta pica, cepelinai su sojos išspaudom, galų gale kokia nors lazanija su šparagais. Žodžiu, aš to niekam nelinkiu ir nepatariu. Ir jei man kas nors pasiūlytų dar vieną porciją šito srėbalo ir tūkstančio litų honorarą už jo suvalgymą, manau, tokio uždarbio atsisakyčiau. Ne tik pačios sriubos, bet ir šalia padėtų sausų (bet tepančių rankas) keptos tešlos gabaliukų.

Aštrus kiaulienos troškinys. Autorius liko nesupratęs: agurkai kodėl?

Kitas užsisakytas patiekalas buvo aštrus kiaulienos troškinys. Iš karto sakau – žodis aštrus pavadinime yra akivaizdžiai melagingas ir neturintis visiškai nieko bendra su tikrove, o gal ir tiesiog parašytas ironiškai. Testuodamas, labiau iš smalsumo nei dėl realaus poreikio, paprašau aptarnaujančio atnešti prie patiekalo tabasco padažo, jis nenuėjęs į virtuvę nemaloniai burbteli, kad tokio jie netgi neturi. Mintyse riebiai susikeikiu, o berniukui nusišypsau ir padėkoju vapėdamas „nieko baisaus, ačiū“. Patiekalas irgi, taip sakant, su staigmena – troškinyje, šalia saldžiosios paprikos ir pigių pievagrybių plūduriavo ir… rauginti agurkai. Vėl akivaizdus, kaip rusai pasakytų, promachas (lietuviai irgi taip sakytų – redaktoriaus pastaba). Likau nesupratęs, bet nedrįsau paklausti: čia sudarant patiekalą receptūroje taip nurodyta, ar čia šita saviveikla dėl produktų trūkumo ir kokią nors kitą daržovę nuspręsta pakeisti tokiu beviltišku akcentu. Bet nepaisant to, netgi ir šitaip pataisytas troškinys paliko neblogą įspūdį – toks jausmas, tarsi tą žiauriąją „čili sriubą“ ir šitą troškinį būtų gaminusios dvi skirtingos virtuvės, kurioms vadovauja tas pats technologas.

Sėdint šalia mačiau ir klykaujančias paaugles, kurioms prie picų buvo atnešta Heinz kečupo ir kitų padažų. Iš karto perspėju – picų čia valgyti aš kategoriškai nerekomenduoju, bent jau sprendžiant iš vaizdo tai tikrai. Visiems tiems, kas man norėtų pradėti aiškinti, jog negalima spręsti apie patiekalų skonį iš vaizdo, aš nuoširdžiai rekomenduoju paragauti Nemuno dumblo ir tik tuomet samprotauti apie jo skonines savybes. O apie Friedricho picas aš tik galiu, kalbant eBay terminais, sakyti: BEWARE.

ahahaha

Gėrimų net neužsakinėjom, nes ir primityviausią užsakymą atlikinėjo 25 minutes nuo pateikimo, o kokybė, kaip jau supratote, nepakerėjo. Už trumpą ir nelabai malonų pasisėdėjimą palikome 64 litus: 62 už patiekalus ir viso labo du litus taip vadinamųjų arbatpinigių. Tikrai mielu noru būčiau palikęs už servisą daugiau, bet tai tiesiog neįmanoma netgi mandagumo sumetimais – man absoliučiai nepriimtinas toks aptarnavimas, apie kurį jau rašiau anksčiau. Deja, neturėjau laiko pakviesti menedžerio ir su juo aptarti susidariusios kvailos situacijos, o ir pakeisti vyruko kitu žmogumi nebuvo kam.

Aš su nemažu avansu dovanoju Friedricho pasažo picerijai dvi žąsis, nors iš esmės vieta yra verta tik vienos iš jų – už sutvarkytą eksterjerą ir neblogą troškinį. Trečią žasį šita vieta galbūt galėtų gauti iš pagrindų susitvarkiusi savo veiklą – radikaliai pakeitusi meniu, atnaujinusi interjerą (ypač apšvietimą su dekoru), kardinaliai patobulinusi aptarnavimą ir apskritai žiūrėdama į savo svečius pagarbiai: tikiu, kad ten ateina ne tik pasimaivyti norintys kaimiečiai, bet ir truputį rimtesni klientai.

—

Augustas Didžgalvis yra fotografas. Jis gyvena Vilniuje.

—

Friedricho pasažo picerija, Tiltų g. 26a, Klaipėda. Tel. +370 46 493593. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo 11:00 iki 01:00. Sekmadieniais: nuo vidurdienio iki vidurnakčio.

Dažnai vyrauja stereotipai, jog geriausi restoranai ir kavinės – įsikūrusios sostinėje. Jos dažniausiai teikia neįtikėtino mažumo porcijas už neįtikėtino dydžio kainas. Neleisiu sau meluoti ir pasakysiu, jog kartais maisto kokybė tikrai maloniai nustebina, tačiau tai juk SOSTINĖ! O kas dedasi provincijoje? Kur dažniausiai karaliauja kotletai su bulvių koše ir kopūstų salotomis arba geriausiu atveju karbonadas užkeptas sūriu.

Voila! Netikėjau, bet Varėnos rajone atradau (teisybę sakant, atrado žmona), tai kas maloniai nustebino: Glūko smuklė.

Pavargę nuo sostinės šurmulio nusprendėme traukti į SPA rojų – Druskininkus. Tačiau, kai esi Druskininkuose nebe pirmą kartą, išbandytos vietos (kaip Sicilija, Keturi vėjai) tiesiog nebetraukia. Todėl nusprendėme važiuoti kur nors kitur. Šalia Senosios Varėnos, 4 kilometrai nuo pagrindinio kelio, ant Glūko ežero radome šitą smuklę. Ne itin didelė įstaiga (viduje maždaug 20 sėdimų vietų ir gal tiek pat lauko terasoje) pastatyta ant ežero. Ne ant kranto, bet ant paties ežero.

Šiaip esu skeptikas ir kavinė, kurioje mes esame vieninteliai klientai – nesuteikia pasitikėjimo iš pirmo žvilgnio, tačiau nusprendžiam surizikuoti.

Aptarnavimas puikus ir greitas (gal todėl, kad mes tik vieni?). Padavėja mandagiai perspėja, jog firminės baravykų sriubos (kaina – 10 Lt), gali tekti laukti iki 40 minučių, nes jinai gaminama tik tuomet, kai užsako klientas. Manau, kad tai pliusas. Užsisakome vieną baravykų, kitą dienos, kuri irgi yra grybų (kaina – 4 Lt). Grybai šiuose kraštuose, matyt, valdo ištisus metus.

Porcijos nėra nei didelės, nei mažos. Normalios. Tiek dienos sriuba (kuri Vilniaus kavinėse dažnai primena pamazgas), tiek firminė baravykų sriubos yra dieviškos. Grybai švieži (žinau, Dzukijoje kitaip būtų nuodėmė), traška, aromatas puikus, o kreminės konsistensijos sultinys tiesiog dieviškas. Žodžiu, valgiau ir nesusilaikiau nuo mmm. Tokios sriubos, kokia buvo firminė baravykų turėtų pavydėti ne viena prabangi sostinės maitinimo įstaiga.

Steikas, netikėtai, tirpo burnoje. Gal čia todėl, kad virš ežero.

Pagrindiniam patiekalui renkamės jautienos nugarinės pipirinius steikus (24 Lt). Na, čia jau mūsų šeimos tradicija: apie restoraną sprendžiame pagal jame patiekiamus steikus. Taigi, kadangi mes abu mėgstame vidutiniškai keptą jautieną, todėl užsisakydami perspėjame padavėją apie savo pageidavimus. Ir… pirmasis nusivylimas. Ji mandagiai mus perspėja, kad pas juos mėsa pateikiama tik vienu būdu – gerai iškepta. Ta-dam. Pirmas provincialumo bruožas. Galiausiai susitariame, kad nuo griliaus kepsnius nuims anksčiau nei įprastai. Po 20 gerų minučių gauname savo steikus, tiksliau kiekvienas po 2 vidutinius gabalus jautienos. Jautiena tikrai pipirinė ir šiek tiek sūroka, tačiau viską nugali tai, kad tiesiog tirpsta burnoje.

Su vaizdu lėkštėje kiek blogiau. Deja, deja, jo prakilnybė pomidoras, pusbrolis agurkas, pavytęs paprikos gabaliukas ir provincijos princesė petražolė. Niekada nesupratau ir nesuprasiu, kodėl visos močiutės per balius prie visų patiekalų prideda petražolių? Suprantu, kad už tokią kainą gavus iš principo skanų (nors ir beveik „well done“) jautienos kepsnį nederėtų kabinėtis prie garnyro, bet pavytusios paprikos geriau būtų šalia steiko pakeptos ant griliaus. O dėl petražolių, tai jas reikėtų uždrausti naudoti papuošimams. Čia juk prieskoninė žolė, o ne dekoracija.

Soufflé dzūkiškai

Galiausiai smagiausia dalis: desertas. Mano brangiausias žmogus renkasi – suflė, o aš nusprendžiu surizikuoti ir išbandyti morengų su mėlynėmis desertą (abu desertai kainuoja po 12 litų). Kulminacijos akimirka didinga atkeliauja pas mus su tuo momentu, kuomet šaukštelis perskrodžia šokolodinį dievų maistą. Ta-dam, tik jau gerąja prasme. Jis dieviškas ir čia. Šokolado lavina sprogsta per visą lėkštę.

Morenginis desertas taip pat vertas grieko. Deserto vėsuma (matyt šiek pabuvojo šaldiklyje), mėlynių skonis ir morengo gabaliukai tikrai maloniai nuteikia gomurį. Desertai dieviški.

Kroketai apvalūs, kaip matome.

Užsukome čia dar ir kitą dieną. Tiesa, buvome pavalgę, todėl šį kartą ragavome tik užkandžius. Sagutės baravykų padaže, kitaip sakant, kažkas panašaus į bulvių kroketus baravykų padaže (10 lt) ir šilbaravykius grietinės padaže (11 Lt). Kroketų porcija buvo mažoka, tačiau skanu.

Šilbaravykiai autoriui priminė vaikystę.

Šilbaravykiai tarsi tiesiai iš miško: skonis, kvapas ir šalia esanti bulvių košė, sugrąžino atgal į vaikystę, kai po grybavimo močiutė visiems gamindavo bendrus pietus. Mano žmona šio patiekalo viena neįveikė, todėl man nusišypsojo laimė.

Esu ganėtinai kritiškas maitinimo įstaigoms, tačiau į šią manau, kad dar tikrai sugrįšiu. Įsisvaizduoju, jog smagu čia turėtų būti šiltuoju metų periodu, nes galima pasimaudyti ežere, pasiplaukioti valtimi ir pažvejoti. O jeigu kartais nesinori niekur važiuoti po pietų, galima net ir pernakvoti (kambario kaina – 120 Lt).

Baigiant įspūdžius iš gūdžių Dzukijos miškų, galiu drąsiai teigti, jog kokybės ir kainos santykis tikrai labai patrauklus. Pietūs dviems žmonėms kainavo 93 litus (tada, kai valgėme steikus).

Virtuvės šefams patarčiau šiek tiek subtilumo patiekalų pateikime. Mažiau druskos ir, jei jau meniu yra steikai, pasiskaityti, kaip reikia juos teisingai iškepti. Ir garnyrai tegul jau persikelia į XXI amžių.

Glūko Smuklė, Glūko kaimas, Varėnos rajonas. Tel. +370 310 30385. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo 10:00 iki vidurnakčio.

Mes rašome apie maistą restoranuose – Lietuvoje ir kitur.

Mums galite rašyti redakcija@laukineszasys.lt

Neva liaudiškas interjeras per pora valandų galėtų būti pritaikytas bet kurios šalies virtuvei. Arba lietuviškai aludei

Yra užsienio virtuvių, kurios lyg ir galėtų gyventi Lietuvoje, nes lyg ir turi visokių ryšių su žmonėmis, bet vis tiek kažkaip joms nesiseka. Centrinės Azijos virtuvė yra viena jų – kaip ir Kaukazo: lyg ir yra dvasinis bendrumas, ir kažkokie praeities sentimentai, atrodo, tik imk ir džiugink, bet vis tiek išeina nekaip.

Restoranas Uzbekistanas buvo atsidaręs A.Vienuolio gatvėje su dideliais trenksmais (turiu galvoje, su garsiais svečiais ir fotografais ir spaudos straipsniais), ir pirmoji apžvalga Laukinėse Žąsyse buvo teigiama (nors mūsų apžvalgininkai niekuomet nerašo iš pristatymų ir vaišių, bet visada valgo atėję kaip įprastiniai svečiai, iš meniu).

Dabar, kai portalo lrytas.lt redaktorius Liudas Dapkus pasiūlė man nueiti ir paragauti uzbekų maisto naujame restorane prie Žaliojo tilto, aš net nesupratau iškart, kad čia tas pats restoranas, tik dabar pasirinkęs paprastesnę vietą jau Vilniaus gatvėje, ten, kur mano vaikystės laikais buvo parduotuvė „Gamta. Medžioklė. Žūklė“ (jaunesniems skaitytojams tai vargu ar padės, bet vis tiek kažką būsite išmokę, tai nėra labai blogai). Restorano tinklalapis tebepasakoja apie senąją vietą – matyt, tos informacijos pakeitimas yra nelabai didelis prioritetas. Na ką darysi.

Restorano talismanas žiūri į Žaliajį tiltą ir jam nuo to linksma

Interjeras nėra nuostabus. Na, jis gražesnis už Žaliojo tilto skulptūras, bet šiaip jau tai yra bendrojo pobūdžio liaudiška vieta, kur Uzbekistano nacionalinė autentika perduodama papuošimais ant sienų ir visokiomis lėlytėmis su tiubeteikomis. Tą simboliką pašalinus, ir pakabinus ant sienos kokį dalgį ir spragilą, o šone pastačius kokį pakulų maišą ir vežimo ratą, galima būtų per dvi valandas viską paversti labai liaudiška aline.

Meniu yra didžiulis, planuokite bent jau 15 minučių greitam peržiūrėjimui. Tebūnie, nors esu jau sakęs, kad ilgas meniu man niekada nedaro įspūdžio: man sunku įsivaizduoti, kad virtuvė galėtų būti nuolatos pasirengusi pagaminti bet kurį iš kelių dešimčių patiekalų, ypač jei kai kuriuos jų užsakinėja kartą per tris savaites.

Meniu žadėjo pomidorus su aistra, bet mes gavome juos su svogūnais

Užkandžiui paimame pomidorų su pipirais ir svogūnais (vadinasi „Ačiučiuk“, kažkas tarp lietuviško padėkos žodžio ir paršiuko Čiuko, 7 Lt). Meniu rašo: „sultingasis pomidoras, sunokęs Rytų širdyje, ir pipiras, deginantis aistros liepsna“. Jeigu taip sakote, tai gal. Pomidoras kaip pomidoras, o aistros liepsnos pajutau ne daugiau, nei galima jos pajusti dešimties metų senumo koncerto pakartojime, kokį galima pamatyti per tam tikrus kabelinės televizijos kanalus, kurie vien tik tokį turinį ir rodo.

Paplotėlis iš krosnies – buvęs krosnyje senokai (nors atrodo apgaulingai panašus į beigelį, nepuoselėkit vilčių)

Uzbekiškas paplotėlis iš krosnies (4 Lt) tikrai buvo iš krosnies, bet tik nežinia, prieš kiek laiko jis toje krosnyje lankėsi. Nei kvapnu, nei šilta. Prekybos centro lentynoje ir paplotėliai, ir bandelės skanesni.

Lengva pavasarinė sriuba, sako aprašymas

Kolega pasirenka sriubą „Kuk-shurpa“ (12,50 Lt) – pagal aprašymą tai „lengva pavasariška sriubytė su švelnia virta veršiena, virtu kiaušiniu, bulvėmis ir špinatais“. Sriubos buvo daug, ir ji buvo labai soti (bet, matyt, meniu yra ir sotesnių). Vien tas dubenėlis gali pats savaime būti dienos pietumis (juo labiau, kad ir kaina panaši į dienos pietų kainą daugelyje vietų). Patiekalas neatrodė ypatingai egzotinis ar įsimenamas.

Sriuba su avienos koldūniukais – jų nuotraukoje nematyti, bet jie ten yra

Aš užsisakau „Čučvara“ – tai sultinys su uzbekiškais koldūnais, įdarytais ėriena (12,50 Lt). Gal ir ėriena, sunku pasakyti, bet mėsa buvo labai blanki, tokia nyki, kad ten galėjo būti nors kiauliena, nors vištiena, nors kalakutiena – vargu ar be laboratorinės įrangos būčiau supratęs skirtumą.

Bešbarmakas buvo lakštiniai su mėsa

Kolegos skanautas „Bešbarmakas“ (19 Lt., meniu parašyta – naminė tešla su ėriena, jautiena ir tradicine namine dešra „Kazi“ ir plikytu svogūnu) buvo iš esmės lakštinių dubuo su mėsos gabalėliais ir svogūnais, nors jokios dešros ten užčiuopta nebuvo, arba gal jis blogai ieškojo, nors aš šiaip jau juo pasitikiu.

Plovo neužsisakinėjom, dėl poros priežasčių: pirmiausia, man nepatinka, kad tai visur uzbekų restoranuose privalomas patiekalas, ir visur kalbama „kol neparagavai mūsų plovo, tol nieko neparagavai“, ir aš tokių šnekų nenoriu klausyti. Be to, plovo variacijų yra daugiau negu daug, ir kas patinka vienam, kito virėjo arba vertintojo bus nuginčyta kaip absoliučiai netinkama, netikra, neautentiška. Todėl restorano vertinimui plovo užsisakymas padėti negali.

Tiesa, dar yra viena priežastis. Vaikystė sovietinėje Lietuvoje man visiems laikams susiejo plovą su sprangių ryžių dubeniu, į kurią primėtyta lašinių su skūromis. Tai buvo šlykščiausias anų laikų patiekalas, simbolizavęs ir įprasminęs viską, kas buvo bloga anoje santvarkoje dar stipriau, nei džiovintų vaisių kompotas. Aš niekada nebesugebėsiu išsivaduoti iš šito palikimo, tegu tik patiekalo pavadinime gyvenančio, nors esu nuo to laiko valgęs plovo labai skanaus daug kur, bet žodžiai ir vardai turi galios.

Liulia-kebabas – mažyčiai mėsos gabalėliai buvo dar ir blankūs

Užsisakiau pusę porcijos ėrienos „Liulia-kebabo“ (18 Lt, pilna porcija – 36 Lt). Du maltos mėsos piršteliai buvo apgailėtini savo dydžiu, labiau tinkamu vaikų kavinei (tikrai, tokio nedosnaus varianto nebuvau matęs niekur pasaulyje), tačiau dar labiau nuliūdino visišku blankumu. Mėsainis iš degalinės paplotėlyje turi daugiau skonio ir yra labiau įsimintinas.

Pompastiški žodžiai restorano tinklalapyje apie „rytietišką svetingumą” ir „gerą aurą vos peržengus restorano slenkstį“ ne tik neįtikina, bet prisideda prie neišsipildžiusių vilčių. „Ši vieta sugeba paliesti kiekvieno žmogaus sielą ir sulaukti atsako“, sako jie. Nežinau, gal mano siela vis dėlto yra daug giliau, nei ši abejinga vidutinybė prie Žaliojo tilto.

Dviese už pietus sumokėjome 93.80 Lt ir palikome arbatpinigių.

Egzotiniams restoranas aš keliu didelius reikalavimus, ir lūkesčiai yra nemaži; kai jie nuviliami, lieka tam tikra nuoskauda. Panašiai ir kitas uzbekų restoranas, Čaichana, Naugarduko gatvėje, kažkada labai stipriai pradėjęs, paskui tapo tik savo šešėliu. Pilies gatvėje esantis Karavan Saray tėra liūdna egzotinio maisto parodija. Šiandien apie restoraną Uzbekistanas žino nedaugelis, ir, deja, jei rytoj jo nebeliktų, nedaugelis turbūt pasigestų. Deja, šį kartą tik dvi žąsys iš penkių.

—

Uzbekistanas, Vilniaus g. 4, Vilnius. Tel. +370 5 261 0429. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 23:00. Penktadieniais: nuo 11:00 iki vidurnakčio. Šeštadieniais: nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Sekmadieniais: nuo vidurdienio iki 21:00.

Pagrindinis prancūzų gyvenimo principas skamba paprastai – menas gyventi. Mokėjimas džiaugtis akimirkomis, kurti įstabius dalykus, su džiaugsmu žiūrėti į kasdienybės malonumus, mėgautis potyriais bei, kas ne mažiau svarbu, dalintis įspūdžiais. Ir, žinoma, atlikti darbą taip, kaip geriau nebūna ir būti negali. Vilniuje tokia ideologija vadovaujasi šiuolaikinis prancūziškas restoranas Brasserie de Verres en Vers, tai yra, apie taures ir poeziją. Ir dar kaip vadovaujasi!

Kas neturit laiko skaityt viso teksto, pasakau aiškiai ir konkrečiai – šitoj vietoj, tarsi Paryžiaus tviskančioj Saint-Honoré gatvėj, viskas ypač gerai ir nėra jokių pretenzijų. Taigi, galite pereiti prie teksto pabaigos apie sumokėtus pinigus ir priskirtas žąsis. Žemesnės pastraipos yra tiems, kam įdomūs niuansai ir kuo tokius drąsius teiginius argumentuoju.

Vos ne kiekvienas mano pažįstamas, sužinojęs, kad kartais dalinu laukines žąsis, smalsauja apie patį vertinimo procesą – kaip pasirenku vietas, ką ir kodėl užsakinėju, kokius klausimus uždavinėju personalui, kaip traktuoju įvairias situacijas, kokios smulkmenos yra svarbios, kaip interpretuoju valgiaraštį ir taip toliau. Vilniaus maitinimo įstaigose kasdien lankosi tūkstančiai žmonių, todėl ir specialistu save laiko kas trečias. Taigi, kai kuriems pasiūlau man palaikyti kompaniją ir prisijungti kartu, juk taip ir įspūdžių daugiau, ir man savo pareigą atlikti linksmiau, galų gale ir aptarnaujantiems labiau įprasta. Žodžiu, dažnas tokiais atvejais palaikyti kompaniją tikrai ne prieš. Tačiau gal prieš pusmetį sugalvojęs rašyti apie viešbučio Radisson Blue Astorija apačioje esančią Braserrie de Verres en Vers, susidūriau su gana netikėta problema.

Nors šitą restoraną žino visi (nes praeiti Didžiąja gatve ir jo nepastebėti yra praktiškai neįmanoma), bet eiti ten linkęs tikrai ne kiekvienas. Įvairiausių pasiteisinimų randa visi – vienas sirguliuoja, kitai bičiulės gimtadienis, trečia ruošiasi išvažiuoti ir panašiai. Pamažu, per kelias savaites, man tapo aišku, kad visi tie mano pažįstami tiesiog buvo įsitikinę, nors ir neteisingai, neva pasakiškomis Brasserie de Verres en Vers kainomis ir paprasčiausiai nenorėjo pasakyti primityviai paprasto dalyko: man ten per brangu. Suprantama, kad jei kur nors valgai dienos pietus, perki sušius prekybos centre, važiuoji į keliones all-inclusive arba mėgsti vėdarus, tai europietiškas restoranas tiesiog yra ne tau skirta vieta. Laimė, kad neretas šitą faktą, sąmoningai arba ne, suvokia.

Gal todėl, kada bepraeitum pro šalį, Brasserie de Verres en Vers niekados nepamatysi, kaip įprasta prastuomenės lesyklėlėse, stovinčių eilėje arba neišgirsi šūksnių oficiantams. Čia retai išvysi ir daugiau nei kelis užimtus staliukus. Nenusimanantis sakytų: tai – blogas signalas. Ir būtų visiškai neteisus. Bet negi mes dabar imsimės aptarinėti pavyduolių žodžius? Tas jausmas purvinas, nors iš dalies galima juos ir suprasti, mat tai ką pamato atsitiktinio pro šalį žingsniuojančio praeivio akis yra tiesiog puošnu – tvarkinga aplinka, staltiesės (kaip įprasta brasserie), klastingai spindinčios taurės, visokiausi dailūs augalai, XX amžiaus vidurio baldai ir odiniai krėslai, blizgančios žvakidės, prašmatnus apšvietimas, pasitempęs personalas bei išvaizdūs valgiai estetiškuose induose. Žinoma, kad už visa tai reikia susimokėti. Tad nieko keisto, kad dažnas žmogus, bent akiračio krašteliu matęs, kas vyksta šio restorano viduj, jeigu jis nebuvo visiškai kvailas, netrukus galėdavo suprasti kokie laimingieji ten sėdi viduj ir ragauja patiekalus derindami prie jų vynus. Bei juodas pavydas imdavo tokį pilietį graužti iš vidaus ir tučtuojau jis imdavo kaltinti visus aplink, kad likimas jo neapdovanojo viena kita atliekama šimtine be kurių, suprantama, neverta net svajoti apie padorų pasisėdėjimą šitame ypatingame, nepaprastame, visame Vilniuje puikiai žinomame restorane.

Sėdintieji prie langų gali spoksoti į praeinančius gatve. Tiesą sakant, praeinantieji gatve irgi gali spoksoti į valgančius, tai tas ant to išeina.

Mus pasitinka ir meniu įteikia oficiantė (o ne padavėja!), vardu Saulė. Ji dirba čia jau pora metų, kas nėra labai daug palyginti su kitu personalu, tačiau yra labai ilgas laiko tarpas, jeigu prisiminsime kitokias lietuviškas maitinimo įstaigas – ten aptarnaujantis personalas keičiasi kas kelis mėnesius, o kartais ir savaites. Saulė savo srityje akivaizdžiai jokia ne naujokė bei atitinka griežtus kriterijus, turi virtuozišką reakciją bei į viską atsakinėja momentaliai. Gyvenime mačiau šimtus įvairiausių kelnerių ir visiškai tiksliai galiu pasakyti, kad su ja pakonkuruoti galėtų retas iš jų. Moteris elgiasi oriai ir profesionaliai bei simpatiškai, tačiau visiškai išsaugo savigarbą bei teikia malonumą aplinkiniams. Žodžiu, tokiame restorane ant personalo odos nepamatysi tatuiruočių, o servisas čia skirtas suaugusiems. Visokios madingos nuotraukos ant sienų, medžio masyvo apdaila, 110-ies litų kaina už pusryčius ir TripAdvisor Winner 2013 titulas tarsi rėkte rėkia: hipsteriai, jūs čia esate unwelcome!

Kur oficiantai, o ne padavėjai, ir meniu, o ne valgiaraštis

Įspūdis tik sustiprėja atsivertus šauniai tipografiniu atžvilgiu sumaketuotą valgiaraštį. Jokios plėbėjiškos reklamos, šaukiančių antraščių, užuominų apie nuolaidas su akcijomis. Brangus popierius, konkretūs aprašai, solidžiai ir aiškiai. Ir jokių nuotraukų anei paveiksliukų (geras yra siūlymas niekuomet nevalgyti ten, kur maistą vaizduoja nuotraukos, o jei valgai, tai netikėti nuotraukomis – redaktoriaus pastaba). Tai visiškai normalu, mat daugelis patiekalų tokiame restorane yra puikiai žinomi, rašomi be paaiškinimų ir užsakinėjami visame pasaulyje. Nebent tik kokie nors paaugliai nesuprastų ir reikalautų papasakoti kaip vienas ar kitas patiekalas atrodo. Bet Astorijos viešbučio restoranas aiškiai netaiko į kokius nors kaimiečius iš Jurbarko (nieko prieš Jurbarką – redakcijos pastaba), o labiau skirtas publikai, kuri ne iš nuogirdų žino, kaip reikia elgtis prie stalo ar kas yra prancūziška virtuvė.

Abejoju kad čia užsuks Panteroje sponsoriaus ieškančios studentės, Opel vairuojantys veikėjai, džinsinių švarkelių gerbėjai ar LG telefonus nešiojantys individai. Netgi jei tokie ir pasirodytų, tai matyt tikrai neįvertintų dvylikos pozicijų konjakų sąraše, armanjakų su kalvadosais, japoniško viskio, Grey Goose degtinaitės, šviežiai spaustų melionų sulčių, raudonosios rooibos arbatos, keliasdešimties (!) likerių ar Prancūzijos regionais suskirstytos ir labai plačios, rimtą įspūdį sudarančios vynų kortos. Ką ir kalbėti apie klasikinius, šimtus metų skaičiuojančių receptų europietiškos virtuvės šedevrus ar sezoninį, kelis kartus per metus keičiamą meniu – pavyzdžiui, iki pat lapkričio galo pas juos galima užsisakyti žvėrienos, kuri išsiskiria ne tik specifiniu, ryškesniu skoniu, sodresne spalva, tvirta tekstūra, bet ir maistinėmis savybėmis.

O mes tuo tarpu paprašom vandens, mums atneša, net neklausus apie norimus pavadinimus, kaip ir dera prancūziškoj vietoj, Vittel ir Perrier. Paprašius dar ir blizgantį kibirėlį (o ne kokią Ikėjos Pokal stiklinę) su daugybe ledo. Solidu, ką ir sakyti.

Prabangaus vandens atnešė nesiklausę, ir vertintojai kaip mat pasijuto geriau ir pasismailino plunksnas.

Jūs galite įsivaizduoti skanią sriubą? Galite, aišku. Gerą kreminę sriubą? Irgi, matyt, galite. Itin skalsią grybienę? Manau, apskritai, irgi įsivaizduojate. O tobulo skonio voveraičių kreminę grybienę, paskanintą čiobreliais ir česnakų aliejumi? Neatmetu galimybės, kad turite labai gerą vaizduotę ir todėl galite net ir tokią įsivaizduoti. Aš irgi, bet tik apsilankęs Brasserie de Verres en Vers ir paragavęs tokios.

Pridurti galima nebent tik tai, kad prie sriubos patiekiama ir pribloškiamai skani, šviežia, poros rūšių prancūziška duona su žolelių sviestu ir viena smulkmena, kurios negausite niekur kitur Vilniuje – alyvų aliejuje iškepintas, fantastiško minkštumo ir magiško skonio česnakas. Beprasmiška išsamiai aprašinėti visą patiekalą bendrai – tai neapsakoma nei nuotraukomis, nei žodžiais. Į galvą lenda visokie banalūs palyginimai kaip „kulinarinis džiazas“, kurie nieko doro nepaaiškina (gerai, kad ir neparašėte apie kulinarinį džiazą – redaktoriaus pastaba). Sriubos su tokiomis aromatinėmis, vizualinėmis, konsistencinėmis, skoninėmis savybėmis vertos kur kas daugiau nei tų dvidešimtkelių litų.

Sriubas fotografuoti nėra lengva, bet čia akivaizdžiai su užduotimi yra susidorota, nes stiprus šviesos srautas ištraukė ir blizgesį, ir perlamutrinį viršutinį sluoksnį. Sriuba, beje, irgi apžvalgininkui patiko.

Netrukus ant stalo nusileidžia Nicos salotos. Nuostabios bulvės, sultinga mėsa, nepeiktini pomidoriukai ir alyvuogės. Žinoma, graikiškos, o ne ispaniškos. Tą vakarą kartu leidusi ir patiekalą užsisakiusi mano draugė Eglė jį įvertina kaip didžiai pavykusį. Skonis, užtikrinu jus, geresnis nei vaizdas nuotraukoje. Tokia charakteristika ir apsiribosime.

Nicos salotos, akivaizdžiai ne iš prekybcentrio.

O tuo tarpu man ant staltiesės pastatoma lėkštė, kurioje guli ant grotelių keptas jautienos išpjovos steikas, apvoliotas grūstuose juoduosiuose pipiruose, patiekiamas su sodriu brendžio padažo ir šviežiomis, orkaitėje apkeptomis bulvėmis. Paprašiau medium-well, taip ir buvo patiektas. Pasakysiu atvirai, nevyniojant į vatą: sunku kažką apie jį parašyti. Karališkai paruošta mėsa, medalio vertas padažas, vykusios bulvytės. Sąžiningai tariant, vienas iš geriausių mano gyvenime valgytų kepsnių, padarytas gražiai ir su reikalo išmanymu. Pjaustydamas ir kramtydamas netikėjau, kad visa tai galima nusipirkti už demokratiškai sąžiningą, pusšimčio litų kainą.

Steikas, apie kurį kažką sunku ir parašyti, tai ties tuo ir paliksim.

Man visiškai aišku, kad šiame restorane virtuvėje tvarka – tarsi operacinėje, o darbas vyksta disciplinuotai ir laikantis sportinio principo: greičiau, geriau, stipriau! Šefas kaip reikiant jaučia gastronomiją, todėl visas mechanizmas veikia tarsi puikiai suteptas variklis – pradedant ventiliacija ar medžiagų kokybe, baigiant apdaila su kainodara. Vienas iš tų labai retų kartų, kai net ir norėdamas negalėčiau nieko prikišti. Pavakarieniavęs pagalvojau, kad šiuo atveju (tarptautinis tinklinio viešbučio restoranas) čia netgi nelabai tinka posakis apie tai, kad tobulėjimui visada yra erdvės – mano nuomone, ten nereikia keisti literally nieko. Kam taisyti tai, kas nesugedę?

Prancūziškas restoranas ir turi būti toks, kokį publika įprato matyti. Negalima ir nereikia iš karto atsisakyti tradicijų, mat jos irgi ne tuščioje vietoje ar iš dyko buvimo atsiranda. Tokioje konservatyvioje srityje, kokia yra prancūzų virtuvė, viską reikia daryti pamažu ir neatitrūkti nuo to, kas sena. Nevaidinti restorano, o būti restoranu. Dirbti svečių labui, tame tarpe, siūlant kruopščiai išbandytus patiekalus. Čia šios paprastos tiesos puikiai suprastos ir įsisavintos.

Už kuklią poros vakarienę sumokame 154 litus ir paliekame dvidešimt litų už didmeistrišką aptarnavimą – jis yra būtent toks, kokio tikėtumeis aukštos klasės Radisson tinklo restorane. Jį pagrįstai galima laikyti vienu geriausių ne tik Vilniaus senamiestyje, bet ir apskritai visoje Lietuvoje. Todėl, be menkiausios abejonės, stipriai pelno penkias prancūziškai patroškintas žąsis.

Mes iš pradžių pagalvojome, kad apžvalgininkas atsiskaitė “Ačiū” kortelėje sukauptais litais, ir tik įsižiūrėję pastebėjome, kad ten visai kitas plastikas.

Tokios vietos dailina Vilnių, solidžiai puošia šalies sostinės gastronominį veidą, pagarbiai atstovauja prancūziškai virtuvei bei yra pavyzdys konkurentams. Tiksliai žinau, jog tikrai nesu vienintelis, kuris svajoja pasitaikius progai čia vėl sugrįžti bei palepinti save išskirtiniu meniu su nepriekaištingu aptarnavimu – geriau kartą į kelis mėnesius užsukti čia, nei abejotinose užkandinėse čiaumoti „du už vieno kainą“, kai net neaišku ką dedi į burną.

—

Augustas Didžgalvis yra fotografas. Jis gyvena Vilniuje ir kartais rašo apie tai, kas jam įdomu.

—

Brasserie de Verres en Vers, Didžioji g. 35, Vilnius. Tel. +370 5 2360840. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien nuo vidurdienio iki 22:00.

Pirmoji vieta – Esperanza. Taip, tai desertas.

Nesuklyskite: aš nemėgstu desertų. Na, gal buvo laikai, kai man patikdavo saldainiai „Paukščių pienas“, kuriuos lietuviai laiko savais (jeigu ką, tai saldainiai lenkiški, ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo pradėti gaminti visų pirma ne Lietuvoje, bet Rusijoje).

Dabar pasižiūrėjau: lygiai prieš metus rašydamas žurnalui „Stilius“ ir portalui lrytas.lt apie Lietuvos desertų ir vyno derinių čempionatą, sakiau beveik tą patį. Kodėl man tai rūpi pabrėžti? Kad niekas nepagalvotų, kad galiu mėgti saldumynus, štai kodėl. Na gerai.

Tai, kad Lietuvoje rengiamas desertų ir vyno čempionatas, yra labai pagirtina dėl kelių priežasčių.

Laukinių Žąsų atstovas komisijos pasitarimų kambaryje

Pirmiausia, restoranams desertas yra vienas geriausių būdu pastorinti sąskaitą: mažos detalės vakarienės pabaigoje, kaip desertas, kava arba dar viena taurė vyno nesunkiai keturių žmonių 400 Lt sąskaitą paverčia kokių 650 Lt čekiu, kas visiems tik į naudą. Klientas gali jaustis, kad tikrai stipriai prisikirto (nors paskui sakys „gal to deserto ir nereikėjo“, reikšmingai vieni į kitus žvilgčiodami), o restorano savininkai mėnesio pabaigoje turi iš ko sumokėti atlyginimus.

II vieta – restoranas Telegrafas

Antroji priežastis – aš sveikinu bet kokius bandymus judėti link įvairovės ir mokyti lietuvius kažką naujo. Jau nebejuokausiu apie cukrinius kaštonus ir šliūbinius grybukus, o taip pat „medaus tortą“, kaip saldųjį atsaką baltai mišrainei (nemažai atsilankęs provincijos kavinėse, kur rengiami gedulingi pietūs, gerai išmokau visą meniu, juolab kad jame maždaug penki patiekalai). Tačiau tobulėti reikia, ir kai tobulėja konditerija, yra priversta tobulėti ir kulinarija.

Pagaliau, trečioji priežastis – mane ir vėl pakvietė teisėjauti, skanaujant tuos desertus ir vynus (visą 21 derinį, nes būtent tiek yra dalyvių) ir jei jūs manote, kad tai padaryti per vieną vakarą neįmanoma, dar ir skiriant taškus ir komentuojant, tai esate beveik teisūs. Reikia ragauti po labai nedaug ir saldėsio, ir vyno, nes kitaip išveš į ligoninę cukraus komoje, ir kitais metais renginyje teisėjaus jau kažkas kitas.

Šiemet, palyginti su 2012 metais, tikrai geresnė situacija. Lietuvos desertų menas patobulėjo.

Visų pirma, padaugėjo desertų, kur dėmesys skiriamas skoniui, o ne išvaizdai (išvaizda, kad ir kokia stebuklinga, dar niekam pergalės neatnešė, ir daugumas dalyvių tai suprato). Desertuose atsirado ne vien karamelė, kremas ir šokoladas, bet ir rūgštis, ir sūrumas, kurie anksčiau daugeliui atrodė uždrausta teritorija. Nors daugeliui vis dar atrodo, kad tai neįmanoma (kai kas pasakytų, kad saldumas ir sūrumas apskritai panaikina vienas kitą, kaip pliusas ir minusas – tačiau kaip tada vaisiai su pelėsiniu sūriu?), bet sūrumo nata deserte ne tik gaivina, bet ir padeda derinti, pavyzdžiui, su portveinais.

Antra, atsirado daugiau įvairovės, renkant vynus prie desertų. Anksčiau, regis, vienintelė įsivaizduojama kombinacija buvo „sirupas ant sirupo“, kai prie desertų būtinai būdavo bandomas patiekti, paprastai kalbant, „desertinis vynas“ – dažniausiai itin didelio likutinio cukraus labai saldūs baltieji vynai, gaminti iš pernokusių vynuogių, dažniausiai iš Vokietijos ar Austrijos.

III vieta – restoranas Time

Tie vynai gali būti puikūs, kvepėti akacijų medumi, tačiau dažnai jų derinimas prie deserto pavirsdavo nedozuota saldumo bomba, kai tiesiog fiziškai jautėsi, kaip kraujas tirštėja ir virsta sirupu. Vasaros širšei, besisukiojančiai pajūrio kavinėje aplink sirupo aplietus blynelius, gal ir patiktų tokia kombinacija. Man – nelabai. Todėl ir džiaugiausi, kad konkurso dalyviai vis dažniau kreipia dėmesį į raudonąjį vyną ir šampaną (jei teisingai atsimenu, bene trys dalyviai bandė derinti desertus su šampanu, ir rezultatai buvo neblogi arba labai geri).

Trečia, vis labiau pasimatė profesionalumo privalumai: laimėjo arba prizines vietas užėmė tų restoranų komandos, kur ir desertams, ir vynui skiriamas atskiras dėmesys, o ne tik atsitiktinai kartais pažiūrima ton pusėn. Laimėjo IDW Esperanza Resort, antrąją ir trečiąją vietas užėmė, atitinkamai, restoranai Telegrafas ir Time. Nors buvo ir mėgėjų, ir tikrai drąsių debiutantų, tikrai matyti, kad energija ir entuziazmas visai nepakeičia patirties.

Ketvirta, beveik nebeliko poetinių ar kone teatralizuotų pristatymų, kurie gal kam nors ir patinka, bet man visai širdies nešildo. Kad dar taip išvengus pakylėtų ir dramatiškų pavadinimų, primenančių antrarūšių televizijų šokių programas arba serialus („Aistringasis duetas“ arba „Rojaus sodas“), tai būtų visai gerai. Autoriai, nesupykite. Jūs galite vadinti, kaip norite. Ir už pavadinimus aš vertinimo balų nekeičiau. Tiesiog man tokie labai nepatinka.

Ar liko rimtų problemų? Kurgi ne. Pirmiausia, „atviro čempionato“ formatas, regis, panaikina bet kurias atrankos karteles, ypač derinimo ir pristatymo prasme. Garbės žodis, kai girdžiu tokius dalykus, kaip antai: „šis sūris, panaudotas deserte, pagamintas ekologiškai, laikantis tradicijų, na, o vyno gamintojai irgi gerbia senas tradicijas, todėl mes pagalvojome, kad jie dviese yra puikus derinys“, norisi daugiau nebeklausyti. Tai įžeidžia klausytojo intelektą.

Desertų ir vynų pristatymuose dažnas konditeris kalba ir mintis dėsto taip, kad pasidaro akivaizdu, kad jo virtuvėje mikrofonas nėra pagrindinis įrankis – ir nereikia, kad būtų, tiesiog duokite kalbėti kam nors, kas tai sugeba daryti. Nereikia kankinti žmonių, kuriems kalbėjimo įgūdžiai nei artimi, nei reikalingi pagrindiniame darbe.

Ar pasigedau ko nors? Taip. Aš negaliu pamiršti amerikietiškų pieniškų ledų, gardintų klevų sirupu ir keptos šoninės gabalėliais. Nepažadu, kad kitais metais atiduosiu geriausius balus už šį desertą. Bet jūs mane supratote.

—

Visos nuotraukos: Rita Bačytė-Starkuvienė

Čempionatą organizavo Lietuvos Someljė Asociacija ir  Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacija 

Stilius / lrytas.lt (26 11 2013 / 28 11 2013)

Nesupraskite neteisingai. Kaklaraištis yra gera dovana, ypač jei pastarasis ne už 50 litų. Kvepalų niekada ir niekam nebuvo per daug (patikėkite manimi).

Tačiau bet kurios dovanos didžiausia vertybė (greta gero apgalvojimo, ką dovanoti) yra netikėtumas ir tai, kad ta dovana būtų kas nors tokio, ko niekas kitas iš jūsų pažįstamų nėra daręs.

Žinoma, galima nupirkti vadinamąją „raudonojo laiško dieną“ iš tokius dalykus platinančių bendrovių, ir organizuoti mylimam žmogui pasivažinėjimą tanku, pasiskraidymą oro balionu arba kokius nors mokymo kursus – ir tai yra labai neblogas sumanymas, tačiau truputėlį trūksta iki tobulybės, nes visgi tie dalykai jau yra supakuoti ir pasiūlymas parduodamas kioske prekybos centre.

Reikėtų dar labiau pasistengti, ir ką nors sugalvoti patiems – nors dabar, kai parašysiu, jums jau bus sunku sugalvoti patiems, nes už jus būsiu sugalvojęs aš. Nieko baisaus: tiesiog apsimeskite, kad jūs ir anksčiau turėjote panašią mintį, ir tiesiog buvote ją gerai paslėpę.

Užsakykite išskirtinę vakarienę restorane, rūpestingai pasirinkę vietą. Kodėl? Neteisingas pasirinkimas gali užtikrinti nusivylimą. Dažniausios klaidos būna tokios.

Pirmoji: per dideli lūkesčiai („kruizinės kelionės sindromas“ – dešimt metų taupo kelionei laivu aplink pasaulį, pasigauna žarnyno infekciją, ir viskas baigiasi rymojimu kajutėje su arbata ir džiūvėsiais, žiūrint per TV filmų kartojimus). Pasirinkote kažką, tikėdamiesi tobulybės ir užkėlę mintyse kartelę iki dangaus. Visiškos tobulybės nebūna, juo labiau nedidelėje šalyje, kaip Lietuva, su mažyte rafinuotų valgytojų rinka (reguliariai restoranuose, išskyrus tinklines picerijas, valgo apie 30 tūkst. žmonių, arba apie vieną procentą visų šalies gyventojų). Taip pripumpavus viltis, kiekviena klaidelė atrodys kaip svajonių žlugimas.

Antroji klaida: restorano pasirinkimas tik dėl to, kad kažkas sakė, kad madinga. Jei jūsų pažįstamas buvo Japonijoje ir kliedi žalia žuvimi, nebūtinai ji patiks ir tiks jums ir jūsų artimiausiam žmogui romantiškai vakarienei. Neprievartaukite savęs, tokia vakarienė – tai ne laikas mokytis ir atrasti naujus horizontus.

Trečioji klaida: neikite į visiškai pažįstamą vietą, kur buvote dešimtis kartų. Jus ten visi pažįsta, bet dar blogiau – per jūsų meilų pasisėdėjimą ten būtinai atkėblins kas nors, ką mažiausiai norite sutikti. Jūsų meilės klasės draugas, jau gerai pasivaišinęs ir vėl prisiminęs kažkada širdyje degusią jai liepsnelę. Jūsų verslo partneris, kuriam jūs jau du mėnesius skolingi pinigų. Arba nelabai supratinga draugė: „Šimtas metų… Jūs nieko prieš, jei aš prie jūsų čia trumpam prisėsiu?“. Dedame kryžių ant visos romantikos.

Ketvirtoji pražanga: eiti į tokios aplinkos restoraną, kur jausitės nejaukiai ir ne vietoje. Jei jums visą laiką kirbėjo klausimas, ar dera į staltiesę valytis rankas, kodėl ant stalo prie jūsų dvi šakutės ir trys taurės, turbūt reikia susirasti kitą progą pasimokyti. Jei manote, kad padavėjas į jus tokioje vietoje žiūri šaltokai, nes tik ką išgėrėte skystį su citrina, atneštą pirštams nuskalauti, jūs neklystate. Jis tikrai taip į jus žiūri.

Sofa de Pancho, geriausių tekilų namai

Tai ką pasirinkti? Žinoma, skonis jūsų, tačiau aš Vilniuje rekomenduočiau restoraną Time (viešbutyje, pakankamai anonimiškas ir neįpareigojantis, aukščiausio lygio virtuvė ir puikus vynų pasirinkimas – paprašykite padavėjų arba somelje, kad jums padėtų pasirinkti). Su didesniu šventės biudžetu, jums tiks California Gourmet, ir valgyčiau ten kepsnį (Niujorko išpjovą), arba meksikietiškas Sofa de Pancho (paprašykite savininko, kad jums parodytų, ką gero turi iš tekilų).

Trakuose, irkluotojų klube, yra restoranas Remus: su jų dėmesiu sudėtinėms dalims ir naujovišku patiekalų skoniu, ten nesunkiai galėsite pasiekti tą įsimintinos vakarienės pojūtį.

Šturmų Švyturys

Kauniečiams, su visa pagarba, patarsiu netingėti ir atvažiuoti iki Vilniaus, nes mano gimtasis miestas kol kas dar tik stengiasi pasiekti aukštumas kulinarijoje. Vakarų Lietuvoje, deja, šiuo metu irgi įspūdingų naujienų nedaug, klaipėdiečiai stengiasi, bet rezultatai kol kas kuklūs, todėl patarčiau įsipilti daugiau degalų važiuoti į Šturmų Švyturį už Šilutės (tik pasitikrinkite, ar atidarytas – žiemą jiems nebe sezonas).

Ir dar. Pavalgę restorane su mylimu žmogum, negerkite ten pat kavos ir brendžio. Pratęskite šventę, nuėję į kokio gero viešbučio barą – ten bus ir gerai suplakti kokteiliai, ir vaizdas pro langą, ir nebus įkyrios minios ir tų pačių nepageidaujamų pažįstamų.

Tai štai jums dovanos planas surašytas. Galite vykdyti.

Aš turiu sudėtingą santykį su mėsainiais, arba burgeriais (pastarasis žodis nėra blogas, tik be reikalo kartais keičiamas į neva lietuviškesnį, bet pats patiekalas nėra lietuviškas, tai nieko baisaus, jei jis bus pavadintas užsienietiškai). Jie kažkuo panašūs į mane, aš panašus į juos: supranti, kad negerai, supranti, kad nesveika, supranti, kad nereikėtų, bet dažnas nevalioja atsispirti. Turiu omenyje mano rašymus.

Burgerius pamilau jau seniai, pirmą kartą dar labai jaunas būdamas nuvykęs į Helsinkį. Su bičiuliu naktį ėjome per barus, ir aš vis nusipirkdavau užkąsti. „Kiek tu gali jų valgyti?“, nusipirkus ketvirtąjį, klausė mano draugas, vardu Vytautas (jis tada vadinosi „Vycka Bomberis“, bet tai jau tolima praeitis). Tai man buvo dievų maistas, tikrieji Vakarai, kur troškau gyventi ir siurbti į save visas jų vertybes ir puošmenas.

Paskui valgiau mėsainius visame pasaulyje, gal net kiek pernelyg entuziastingai, rašiau apie juos savo knygose, dainavau pagyras kepamai ant grotelių mėsai ir varvantiems taukams, kai, užtiškę ant žarijų, jie išsisklaido kvapniu dūmu. Dar vėliau, užsiėmus sportu ir susirūpinus svoriu, už kiekvieną jų teko atidirbti. Elgesys turi pasekmes, tebūnie mums tai visiems pamoka.

Nors mėsainių šiais laikais beveik nebevalgau, daugelio skaitytojų sąmonėje tebesu su jais siejamas, ypač kai kas nors geidžia mane pažeminti ir išjuokti. Ne veltui: burgeris yra amerikietiško maisto simbolis, jo šventasis patiekalas, ir nekenčiantys Amerikos privalomai laiko jį šėtono maistu, o jo valgytojus – tais, kas su velniu ne tik eina obuoliauti, bet ir sėdasi su juo vakarienės. Tebūnie.

Atvira virtuvė ir labai modernus interjeras

Drama Burger, išmaniai (tačiau nepaaiškinamai) pavadintas naujas ir greitai tapęs madingu restoranas vidurinėje, pačioje nykiausioje Gedimino prospekto dalyje prie Lukiškių aikštės, vaišina burgeriais. Mėsainiai yra beveik ir viskas, ką jie siūlo. Interjeras – beveik skausmingai modernus, vien juoda ir balta, ant baltų sienų – juodi piešiniai kažkokių pasakų siužetais maloniai priminė Nykštuko kavinę (ten, kur dabar restoranas Lauro Lapas). Paprasti, bet nepigūs, baldai, atvira virtuvė, lakoniški meniu  – sakyčiau, pažįstamas vakarietiškos įstaigos, parduodančios „prabangius mėsainius“ („gourmet burger“, arba „designer burger“), variantas. JAV ir Vakarų Europoje tokie restoranai, pakylėję burgerį nuo greito maisto iki patiekalo (ir kilstelėję jo kainą nuo kelių monetų kišenėje iki keliolikos dolerių), pasidarė populiarūs prieš maždaug dešimtmetį, o Lietuvoje tai vis dar naujovė.

Rankšluostis vietoje servetėlių, jei jį gausite.

Egzotiškai atrodo popierinio rankšluosčio rulonas vietoje servetėlių – jei jį gausite. Mums atnešė, kai priminėme. Kiti išvis negavo ir turėjo ieškoti servetėlių, užsilikusių kišenėse ir krepšiuose iš kelionių į kitus restoranus ir kavines (disciplinuotas valgytojas visada turi kišenėse servetėlių, kaip tik tokiems atvejams).

Užkandžių neužsisakome (na, skrandžiai juk ne guminiai), bet pavadinimai nenuobodūs: „gruzdinti brokoliai su čederio padažu“, „žaliųjų žirnelių spurgos ir jogurtas su kuminais“, „keptos jautienos kaulų smegenys su svogūnų ir česnakų padažu bei juoda duona“ (visi po 12 Lt) – reikės pabandyti kada kitą kartą.

Klasikinis mėsainis, kuriuo vaišinosi kolega.

Pagrindiniame meniu – septynių rūšių burgeriai, tai mes tuojau prie jų ir puolame. Kolega vaišinasi klasikiniu jautienos burgeriu (22 Lt) – ten dar šoninė, pomidorai, salotos, karamelizuoti svogūnai (su vanile!), agurkėliai ir harissa majonezas (čia toks gardintas aitriųjų pipirų mišiniu). Už bulves ir padažą prie jų reikia mokėti atskirai.

Na, ir kaip? Kolega patenkintas, sako, sudėtinės dalys puikiai jaučiasi kiekviena atskirai, nesusimaišo į košę – žiūrint į jį, atrodo, kad su užduotimi tvarkosi puikiai. Jis prašė vidutiniškai kepto mėsainio paplotėlio, tokį jam ir atnešė.

Manęs neklausė, kokio mėsainio norėsiu (gal moka skaityti mintis?), tačiau vis tiek gavau tokį variantą, kuris man labiausiai prie širdies – raudoną viduje, vos apkepusį. Gal pamiršo paklausti? Sako, kažkur meniu apie tai informuoja. Galbūt. Burgerio užsakymas – ne paskolos sutartis, neskaitysiu viso teksto išsamiai.

Ponų mėsainis, pats brangiausias. Tokį ir rinkomės!

Eksperimento tvarka (o ne todėl, kad būčiau koks išponėjęs), aš pasirinkau gurmaniškąjį burgerį, kur širdį jautresniam lankytojui sustabdys ne riebalai ir ne cholesterolis, bet nejuokinga kaina: 34 Lt. Užsisakęs dar saldžiųjų bulvyčių, batatų (7 Lt) ir chipotle (rūkytos aitriosios halapos paprikos, dar vadinamos jalapeño, skonio) majonezo prie jų (3 Lt), gavau turbūt brangiausią Vilniaus miesto mėsainio rinkinuką. Ne, būtų dar brangesnis, jei vietoje to majonezo imčiau kečupą su trumais (6 Lt).

Mano burgeryje kapota jautiena ir antiena (jei ne meniu, tikrai pats nebūčiau supratęs), svogūnai, agurkėliai, čederis su trumais (Dieve mano, dar reikėtų aukso dulkių, ir aš būčiau visai laimingas!) ir majonezas. Na, ir ką? Man skanu.

Mėsainis mano atveju laiko formą (ne visi valgytojai pritaria – bet galbūt čia kaip kam pavyksta), nors jokių peilių ir šakučių neduoda, ir čia pasirinkimo nėra, tenka valgyti rankomis ir nevaidinti pasipūtusio katino. Tai patinka toli gražu ne kiekvienam (ypač tiems, kas negavo servetėlių): švariai ir tvarkingai valgyti labai sunku. Nesivilkite geriausio kostiumo.

Mus nudžiugino savos gamybos brioche bandelė: tai palyginti nauja mada, kai mėsainis suvožiamas ne klasikine bandele su sezamų sėklomis, bet salstelėjusia, puria prancūziška bandele. Vykęs pasirinkimas – žinoma, tik tuo atveju, kai bandelė nebūna visiškai šalta, kaip teko patirti kitiems valgytojams.

Čia taip atrodo saldžiosios bulvės, kurios yra garnyras.

Šalta bandelė yra rimta klaida, kaip ir sunkiai paaiškinamas šefo vojažas per restorano salę su žalia mėsa, sudėta į skaidrius polietileno maišus visų lankytojų apžiūrai. Aš suprantu, kad tą mėsą kažkaip reikia nugabenti į virtuvę, bet gyvo jaučio juk nevesit tarp staliukų. Ypač jei nešiojate brangiausius miesto mėsainius.

Namų gamybos limonadas.

Savos gamybos limonadas (7 Lt, imbierinio kmynų nebuvo, todėl užsisakiau citrinų) man pasirodė kiek per saldus. Ne, tiesiog smarkiai per saldus: geriau būčiau užsisakęs to alaus, kurį gėrė kolega. Kitą kartą žinosiu.

Dviese už pietus sumokėjome 81 Lt ir arbatpinigius. Man patiko restorano aiškiai suvokiama misija. Gerai tai, kad drįsta burgerius pagaliau pakylėti iki atskiros maisto kategorijos ten, kur tiek žmonių šį kilnų maistą vis dar niekina kaip prasto skonio sinonimą. Tačiau daug ką reikėtų taisyti.

Trys žąsys iš penkių.

Drama Burger, Gedimino pr. 31, Vilnius. Tel. (8-618) 42288. Facebook profilis.

Kasdien nuo 11:00 iki 23:00.

Yra tokia mano nuotrauka, sėdinčio su konjako taure ir cigaru Verkių dvaro sode, vasarą, per vieną šeimos šventę. Veido išraiška įmitusiame veide sako „gyvenimas pavyko“. Šiais laikais šią nuotrauką vengiu publikuoti: ir atrodau nebe taip (gal ir nebe toks jaunas, bet figūra geresnė), o be to, paprastas pavidolių erzinimas tiesiniais vaizdais ir paprastomis metaforomis jau yra nebe tas sportas, kurio noriai imuosi.

Kaip bebūtų, neatsitiktinai ta nuotrauka yra su konjako taure. Mažai kas taip komunikuoja pavykusį gyvenimą ta senąja, konvencine prasme, kaip taurė tauraus gėrimo (ar pastebėjote – „taurus“ ir „taurė“, kaip tie žodžiai panašūs, galėčiau dar, žinoma, pridėti dar ir „tauras“, bet prie ko čia būtų tas spalvoto vaizdo televizorius?). Šampanas irgi yra apie sėkmę, tačiau ten daugiau momentinė šventė, ekstazė, na, purslai į viršų, apsilaistymas vynuogių syvais, o štai konjakas yra visai kitokios nuotaikos gėrimas – ten yra neskubantis ir labai pasitikintis savimi, lėtas džiaugimasis tuo, ko jau neatimsi.

Tas, kas geria konjaką, jaučia (arba turėtų jausti) skirtumą tarp dviejų angliškų žodžių: „rich“ ir „wealthy“, kurie abu lietuviškai reiškia „turtingą“. Amerikiečių komikas Chris Rock aiškino tai paprastai: sako, pavyzdžiui, profesionalus krepšininkas Shaquille O’Neal yra „rich“. Žmogus, kuris pasirašinėja čekius ir moka O‘Neal‘ui atlyginimą, yra „wealthy“. Tai va toks skirtumas tarp turtingo ir turtingo.

Konjako įvaizdis yra būtent „wealthy“. Turtas, kurio nesunaikina pasikeitę įstatymai, prašvilpti palikimai, nacionalizuoti fabrikai ir nesėkmingi gyvenimo posūkiai, nes viskas vis tiek patikimai grįžta prie neišvengiamo buvimo gyvenimo šeimininku. Turtas, kurį galima atiminėti, bet neįmanoma atimti, nes yra tokių žmonių, prie kurių pinigai gyvenime limpa geriau, negu kramtomoji guma prie drabužių.

Konjako regionas Prancūzijoje – nedidelis, ir nors konjako gamintojų yra apie du šimtus, bet didžioji jo dalis ateina iš keturių didžiųjų banginių, vienas kurių vadinasi Martell. Šie konjako namai – vieni seniausių (beveik 300 metų), ir didžiuliais kiekiais gamina jau seniai: jau 1721 metais vien į Jungtinę Karalystę eksportavo daugiau nei 200 tūkst. litrų konjako – turbūt daugiau, negu galima išgerti net per labai didelį ir gerai organizuotą prestižinės mokyklos bendramokslių susitikimą.

Vienas klausimas, kurį dažnai man pateikia (na, gerai, gal ne taip dažnai, kaip norėčiau) yra toks: „koks konjakas yra geriausias“? Į šį klausimą taip pat sunku atsakyti, kaip ir į tą, kurį vyną geriausia gerti, arba kokiu fotoaparatu geriausia fotografuoti. Tiesą pasakius, tai man primena istoriją, kurią pasakojo vienas Vilniaus ekskursijų vadovas: moteriškė iš Maskvos, visiškai rimtu veidu, pasidomėjo, „kas buvo pirmasis valstietis Lietuvoje?“. Tai geras klausimas.

Iš tikrųjų, su konjaku yra taip, kaip ir su daugeliu kitų gaminių: kiek moki, tą ir gauni. Net ir bazinis Martell produktas siūlo gerus potyrius, tačiau pinigų kartelei kylant aukštyn, už didesnę kainą gaunamas vis didesnis kompleksiškumas ir vis daugiau kvapo ir skonio natų, dėl kurių lydosi žinovai ir iš kurių šaiposi diletantai (pabandykite neišmanančioje kompanijoje paminėti figas ir razinas konjake, ir bus tas pats efektas, kaip ir minint šokoladą, kavą ir balno odą vyne – todėl gal vis dėl to neminėkite, nebent norite, kad apie jūsų snobizmą dar ilgai visi pasakotų vieni kitiems; todėl aptarinėkite šiuos dalykus tik su tais, kas supranta).

Martell prasideda nuo „VS“ (nesutariama, ar tai reiškia „very special“ ar „very superior“, labai ypatingas ar labai puikus, aš drįsčiau manyti, kad pirmasis variantas skamba kiek natūraliau). Kalbant apie tas raideles, dar reikėtų pastebėti, kad konjako kategorijų sutrumpinimai: „VSOP“, very special/superior old pale, labai ypatingas, senas ir blyškus arba „XO“, extra old – ypač senas (arba ypač išlaikytas) yra labai įtartinai angliški tokiam labai prancūziškam gėrimui.

Priežastis čia labai paprasta. Kad ir kaip Prancūzija ir prancūzai didžiuotųsi savo išskirtinumu, du didžiuosius ir prabangiuosius jų eksportus – Bordo (Bordeaux) vyną ir konjaką – išaugino ir nulėmė būtent Anglijos gėrikai. Šalis, kuri neturėjo nuosavų maisto ir gėrimų tradicijų, labai gerai išmanė tai, kas geriausia kituose kraštuose.

Martell VS, kvepiantis citrusiniais vaisiais ir šviežiomis kriaušėmis, yra bazinis modelis. Bazinis – nereiškia biudžetinis, nepadarykit klaidos. Gerti vieną – galima, bet puikiai tinka kokteiliams. Šiaip nebūtina maišyti kažką sudėtingo: konjakas gerai dera su toniku arba imbiero alumi (ginger ale), bet jau kai taip prašote, tai prašom vienas puikus ir greitas kokteilis: Martell Sour, arba martelio rūgštusis. Nesakysiu, kad jį sunku sugadinti (kai moki – netrunki), tačiau pasigaminti tikrai lengva: 40 ml Martell‘io, 15 ml šviežiai spaustų citrinų sulčių (nusiperki citriną, išsispaudi ir turi) ir 15 ml. cukrašvendrių sirupo, suplakti su ledu ir nukošti į neaukštą taurę. Galit dar papuošti žaliosios citrinos skiltele, jei norite. Jei nenorite, irgi galite papuošti.

Aukštyn einam prie Martell VSOP – čia jau tamsesnė spalva, ir ypač gerai juntami ąžuolo tonai. Kvape čia daug karamelizuotų vaisių: slyvos, razinos, svarainiai, tas cukrus bus ypač malonus tiems, kas mėgsta saldumą, bet bijo prisipažinti. Saldumą balansuoja rūgštis (žalioji citrina) ir anyžinis karstelėjimas. Kokteiliams irgi puikiai tinka: duoda sodrumo, duoda skonio sudėtingumo ir įsimintinumo.

Žinote, koks blogiausias dalykas? Lipant laipteliais į viršų, jau nebegali sustoti. Norisi dar ir dar. O gal ne blogiausias, gal geriausias. Mėlynosios juostelės konjakas, Martell Cordon Bleu, jau yra „šimto eurų ir daugiau“ kategorijoje. Formaliai jis priklauso XO grupei, ir išlaikytas nuo 10 iki 25 metų, žymiai ilgiau, nei minimalūs šešeri metai pagal reikalavimus. Čia jau ištisas vaisių ir egzotinių prieskonių sprogimas: nuo kristalizuotų slyvų ir obuolių iki mokos, gruzdintų migdolų ir net parfumerinės žolės – vetiverio, cinamono, apelsinų žiedų, medaus korių. Nors pakuotė atrodo gana moderniai, tai jau virš šimto metų skaičiuojantis klasikinis produktas: jis rinkoje pasirodė 1912 metais.

Ilgas brandinimas palieka šilko skonį: XO.

Na, toliau einame jau į debesis. Martell XO, parduodamas arkos formos butelyje, iš pradžių būna švelnus ir apvalus, kol neįsisiūbuoja prieskoniai – pipirai, kalendros, paskui – kompoto vaisiai, migdolai ir graikiniai riešutai. Ilgas brandinimas (iki 35 metų) suteikia šilkinį pojūtį burnoje.

Ne cigarų trauktinė, kaip galėjote pagalvoti.

Martell Cohiba – čia jau kosmosas: brandinamas nuo 40 iki 55 metų ir pavadintas kubietišku cigarų pavadinimu, bet čia ne šiaip pažįstamo popierėlio klijavimas. Pagalvokite, daugelis jūsų dar nebuvote gimę, kai jis buvo pradėtas brandinti. Kvape – daug gėlių, kurios šį konjaką padaro puikiai tinkamu prie cigarų, ten taip pat riešutai ir skrudintos kavos pupelės. Skonyje – saldi ataka, bet ir begalinis glotnumas.

L‘Or de Jean Martell pavadinime figūruoja auksas, ir šis laboratorinės formos butelis jau tikrai visiškas oligarchų gėrimas: 300 rūšių vyno spirito, tarp jų ir toks, kuris brandintas ilgiau, nei 100 metų. Neverta nė minėti (todėl ir paminėsiu), kad kiekvienai iš šių vyno spirito rūšių skonyje atskirti būtinas atskiras pasiruošimas, kuris yra ne kiekvienam (turbūt greitam išgėrimui prie kavutės šis skystis nėra optimizuotas). Butelis kainuoja maždaug 50-60 kartų brangiau, nei Martell VS, variantas pradedantiesiems, tačiau pagalvokite: galite įsigyti biudžetinį automobilį, arba net dešimt butelių šio gėrimo. Iš ko daugiau malonumo? Galiu pažadėti, tikrai ne iš automobilio. Nepaisant kai kurių sudėtinių dalių senumo, tai visų pirma citrusinio pobūdžio gėrimas, su neišvengiamomis seno medžio natomis, ir – nelauktai tokio brangumo gėrimui – demokratiškų imbierinių sausainių kvapais. Be abejo, iš tokios klasės gėrimo tikimasi ir gaunamas neįtikėtinas, kilometrinis, ilgų ilgiausias poskonis.

Gėrimas oligarchams.

Tai kas belieka dabar? Išsirinkit tą, kuris jums pagal biudžetą, aukštesnio biudžeto gėrimą pasilikit kitam kartui (nes net jei dabar laikai geri, ateis ir dar geresni), ir džiaukitės.

Man malonu grįžti prie daug kartų aptarto klausimo, nes nuo jo sukyla nerealios audros ir Laukinių Žąsų puslapio lankomumas patampa kosminis (kosminis gal ir netampa, bet tikrai ateina daugiau žmonių), be to, čia šniūrais atlenda tokie komentatoriai, kuriuos mėgstu trinti.

Čia, žinoma, kalbu apie alų. Alus, kaip ir Garliava, skalūnai, Maxima ar mikriukų maršrutai, Lietuvoje yra tema ne tik tokia, kuri nepalieka abejingų, bet ir tokia, kur neabejingieji iškart dairosi virtualios bytos, kad galėtų oponentams pavaryt. Taip buvo, kai rašiau, kaip greičiau šauktis pavasario, ir pasakojau apie atsilankymą Utenoje.

Todėl su dideliu malonumu atveriu šį straipsnį jums, alaus snobai ir – norėjau pasakyti – snobės, bet bier-o-psichų gretose vien tik vyrai, ir jie yra gyvenime žmoniškai atrodantys, na, kaip normalūs pardavimų vadybininkai, bet tekstuose tai tikri žvėrys, aršumas ten toks per ausis pilasi kruvinais upeliais. Kaip vikingai kokie.

Renginys, į kurį mane pakvietė Švyturys. Nuotraukoje: aludarė Džiuljeta Armonienė pasakoja apie alų. Taip pat nuotraukoje matome su galvos apdangalu Kristupą Baublį, kurio restoranuose nesu laukiamas.

Buvau naujo Švyturio alaus pristatyme*. Norėčiau sakyti – kolekcinio, bet iš tikrųjų geriau pasakysiu Limited Edition, because this is what it is. 20 statinių, stautas, brandintas senose viskio bačkose, kurių vos 20, po 250 litrų, taigi viso tik keli tūkstančiai litrų, taip kad ne tik limited edition, bet ir limited availability: keturiuose šalies Akropoliuose ir dar keliose Iki ir Hiper Rimi parduotuvėse beigi dar kai kur**.

20 statinių kainuoja už butelį apie 20 litų retaile, kas yra savotiška, kai prisimeni, kad vidutinis Lietuvoje geriamas vynas kainuoja apie 14 Lt už butelį, ir beje vyno būna 0,75 litro, o ne puslitris, kaip to alaus. Alus supakuotas dailiose dovaninėse dėžėse, ir aš tikiu, kad vienas kitas butelis bus padovanotas ypatingom progom ypatingiems žmonėms. Arba gal kas nors nusipirks ir iš smalsumo.

Alus štai taip atrodo labai dailiai, buteliai numeruoti, ir dar dėžutės jam paorganizuotos, tai iš tiesų išeina toks kaip ir dovaninis variantas.

Apie alaus skonines savybes galite pasiskaityti gana smulkiai pas alaus snobus (jie išmano, ką rašo), aš tuo tarpu pasakysiu, kad aš jaučiau tamsiame gėrime kakavą ir ypač kavos pupeles, ir labai norėjau manyti, kad ta kava yra iš ąžuolo statinių deginimo, bet Džiuljeta Armonienė, vyriausioji Švyturio aludarė, pasakė, kad tai vis dėl to yra iš karamelinio salyklo, tai štai jums ir prašom. O aš maniau, kad čia galima atskirti tretinius kvapus, kaip raudoname vyne, kuris tos pačios kavos ir kitokio deginto skonio prisisiurbia iš bačkų, nors žinoma, vynui kas belieka, jis juk ne iš salyklo. Vynuogių nepaskrudinsi (nors, žinoma, galima padžiovinti saulėje, bet tai jau visai kita istorija).

Tamsaus, kone juodo alaus taurėje (nors kas supaisys, kai bare tamsu: kilnok prieš šviesą nekilnojęs, viskas, kas tamsiau už Budweiser, ten atrodys juoda) man patiko kreminė ir tamsoka putytė, ir būtent ji yra didelis skirtumas nuo kito grupės tamsaus produkto, Utenos Porterio, kuris, man regis, yra žymiai labiau likerinis savo kvape, su Kalėdų prieskoniais, kai tuo tarpu 20 statinių yra labiau dūminis ir ąžuolinis (kur nebus, juk Porteris su ąžuolu tai ir nesiliečia). Taip, dideliais gurkšniais šio produkto nepagersi, tai labiau alus skanavimui, kaip stiprusis gėrimas – tada ir butelio kaina nebeatrodo tokia nežmoniškai aukšta.

Kastinge į naująjį Švyturio reklamos veidą dalyvavau nesėkmingai, galbūt todėl, kad pasirodžiau su tuščia gėrimo taure šioje nuotraukoje (foto: Ramūnas Danisevičius / Lietuvos Rytas).

Naudodamasis proga, pabandžiau pagalvoti, kaip Švyturys žada uždirbti iš šio produkto – juk, be žaliavos, kainavo ir statinės iš Škotijos, ir tie numeruoti buteliai turbūt irgi ne už dyką, ir dovaninės dėžutės, ir, be abejo, juk ta 20 Lt kaina ant lentynos tenka ne visa aludariui, kažkiek turi pasilikti mažmenininkas sau, nekalbant apie akcizą ir panašiai. Tai kiek belieka? Na, nelabai kiek lieka. Keli, arba, geriausiu atveju, keliolika tūkstančių litų už visą galvos skausmą. Katino ašaros.

Todėl Švyturys, man regis, padarė labai teisingą žingsnį, padarydamas small batch, labai eksliuzyvinį, visiškai nemeinstryminį produktą, kad dar kartą primintų, kad moka padaryti bet ką, jei tik nori. Tai, mano galva, yra šiokia tokia gamintojo atsakomybės išraiška: kaip leidykla, kuri leidžia ne vien tai, iš ko gali užsidirbti, bet ir knygas 600 egzempliorių tiražu, iš kurių nieko niekada nepasidarysi pinigine prasme, tačiau portfelyje tatai turi būti, kad visi gerbtų.

—

* Mane į pristatymus kviečia tankiau, negu nueinu, pavyzdžiui, kažkaip nenuėjau į Old Port Ale (irgi Švyturio) pristatymą anksčiau šiais metais, bet gal ir gerai, nes ten buvo žmonių, kurie su manim nėra suderinami vienoje patalpoje. Tarp kitko, tas elis yra labai geras produktas, tik dėl savo organoleptinių savybių yra visgi nišinis, panašiai, kaip mano mylimas Porteris, kurio išverdama tik apie 70 tūkst. litrų per metus (panašus kiekis turbūt yra išgeriamas Žalgirio arenoje per vieną rungtynių pertrauką) ir visą jį išgeria maždaug 10 žmonių Lietuvoje, vienas kurių esu aš. Beje, Porteris perdarė etiketę, kuri dabar patapo panašesnė į visą Utenos liniją, kas man ir nėra visiškai prie širdies, nes jo retro etiketė man patiko labiau.

** Trijose Prismose, kas yra ironiška, nes alaus butelis kainuoja 20 Lt, tai yra maždaug tiek, kiek vidutinis Prisma lankytojas išleidžia maistui savaitei, taip pat penkiose Vynotekose (ką jau net nekomentuosiu), “Gero alaus” parduotuvėse (irgi nekomentuosiu, nes argi būna parduotuvės “Blogas alus”) beigi Vilniaus bare King & Mouse, kur iš esmės ir vyko šis pristatymas, kuriame zujo visokiausi svečiai.

Jei jums atrodo, kad vaizdas iš lauko yra paprastokas, palaukite, kol nueisite vidun.

Kai kurie restoranai turi reputaciją, kuri juos pakylėja iki dangaus. Kai kada atsitinka taip, kad visuomenės įsitikinimas pradeda gyventi nepriklausomai nuo objektyvios realybės, ir tada žmonės alpsta ir perduoda pagyras iš lūpų į lūpas, o jei kam ten ir nepatinka, tai nedrįsta pasakyti, nes juk madingiausias miesto restoranas negali būti blogas, jei visi taip apie jį sako.

Į restoraną Ridikai Klaipėdoje, Varnėnų gatvėje (kitiems žinoma, kaip gatvė, vedanti prie naujosios perkėlos į Kuršių Neriją) man siūlė nueiti gal du šimtai žmonių. O gal penki šimtai. Kai kurie nusipelnę klaipėdiečiai siūlė ne po vieną kartą.

Aš nėjau, prisiklausęs legendų apie šefo išsidirbinėjimą. Nežinia, kiek ten tiesos, bet apie Ridikus visokių pasakojimų sklando – tai kažką iš valgytojų apibarė, tai pirštu badė ir balsą kėlė, tai vis kitaip su tais lankytojais, girdi, elgėsi su tokiu pačiu subtilumu, kokio galima būtų laukti iš sovietinės parduotuvės kasininkės. „Bet labai viskas skanu“, sakė man draugai ir pažįstami.

Man tokie manieringi charakterio demonstravimai nepatinka: nestabilios psichikos ir menkų socialinių įgūdžių šefai Vakaruose būna garsūs ir gauna savo laidas televizijoje, ir galbūt taip sukuria sau išskirtinumą, tačiau aš visgi manau, kad tai nėra sveika ar skatintina. Kadangi mano apsilankymai skatina restoranus tobulėti, o Ridikų skatinti nenorėjau, tai ten ir neidavau.

Vasarą galima sėdėti ir lauke, a vot žiemą sėdėti lauke yra šalta.

Be to, tokie dalykai, kaip sekmadieniais paskelbtas darbo laikas „nuo dvyliktos, iki kol baigiasi produktai“ man nekelia susižavėjimo. Aš nenoriu, kad restoranas čia su manim žaviai ir šmaikščiai bendrautų: jūs man darbo laiką pasakykit, akių nevartę. Panašiai, kai važiuoju taksi, pageidauju įjungto skaitliuko, o ne vietoj jo garsiai paleisto radijo. Jei nesugebate planuoti darbo laiko, gal apskritai likite sekmadieniais namie ir neišsidirbinėkite.

Tai štai kokios buvo nuotaikos. Žadėjau ten neiti. Tačiau tebūnie tai mums pamoka – nereikia žadėti: atsidūriau Klaipėdoje, kur keli žmonės, su kuriais ten dirbau, norėjo eiti į Ridikus (štai ką daro reputacija). Nebūsiu juk užsispyręs priešgina. Pasidaviau.

Interjeras rodo mums visą kokį tik įmanoma kooperatinės kavinės šyką ir beigi prabangą. Meniu be kainų.

Restoranas ir iš išorės, ir iš vidaus atrodo taip, lyg būčiau nukeltas dvidešimt metų į praeitį, į kooperatinių kavinių laikus, kai turgavietėse sproginėdavo kioskai, mobiliojo ryšio telefonų Vilniuje buvo gal dešimt, o taksistas nuo Smiltynės iki Nidos vežė už du dolerius. Nežinau, ar baisiai pasiilgau tų laikų.

Ant lentos surašytas nedidelis meniu – be kainų. Gal reikia klausti padavėjo, jei esi smalsus, bet mes nesidomim: tikri ponai ir dvasios aristokratai kainomis nesidomi ir grąžos neprašo. Kainų negalima sužinoti ir iš čekio, nes ten visi patiekalai vadinasi „virtuvė“, išskyrus sultis (3 Lt už stiklinę, ir nieko ypatingo), kurios vadinasi „baras“. Taip kad jei kokių nors klaidų bus, turėsite atleisti: aš informacijos nenuskinsiu iš oro.

Kolega valgo sriubą – rūgštynių „ramen“ (su lakštiniais) – (8 Lt). Jokio įspūdžio, išskyrus savos gamybos lakštinius, kurie yra teisingos, tvirtos konsistencijos.

Salotos ateina dideliame dubenyje.

Salotos su vištiena (tikriausiai 17 Lt) yra didžiuliame dubenyje, už savo pinigus atidirba, alkanas neliksi, bet nieko ypatingo, ir primėtyta visai čia nereikalingų pomidorų; salotos su jautiena (mes spėjome – 20 Lt), valgytojų pastebėjimu, galėtų turėti ne tokią kietą mėsą.

Pomidorai ant visko. Nelaiko nervai.

Lakštiniai su vištiena – lyg ir nieko, dideli ir gerai iškepti vištienos gabalai, bet patiekalas riebokas (lietuviškai turbūt sakytų „sotus“) ir kažkam uždėtos pomidorų skiltelės. Oi jau man tie pomidorai, kuriuos Lietuvoje deda ant visko, reikia nereikia, gal tik į kavą nededa, ir ant torto ne visada. Atleiskite, viskas atrodo labai mėgėjiškai, ir lyg importuota iš praeities, kai virtuvėje triūsdavo kieno nors močiutė ar uošvė, kurios kulinariniai sugebėjimai labiau atspindėjo sovietinės sistemos skurdą, o ne išmonę ir ne žinias apie produktus. Mėgėjiškumo, atsilikimo ir kooperatinės kavinės „Ramunėlė“ įspūdį sustiprina itin pigūs indai.

Lasagne nebuvo kažkas tokio, apie ką norėtųsi atsisėsti, pasijamt palkerį ir rašyti mamai laišką į namus.

Mano lazanija (galbūt 22 Lt) atrodo žmoniškai, bet ideali nėra – sūris per kietas, labiau primenantis nebrangią karvės pieno mocarelą ant picos. Nieko įsimintino.

Sėdime ir galvojame, tai iš kur tokia reputacija, kaip karščiausio uostamiesčio restorano? Mums suprasti nepavyko. Turbūt, kaip ir daug kur kitur, nesunku būti geriausiu ten, kur nelabai yra su kuo varžytis. Žmonės mums sakė, kad „jie tiesiog gamina maistą iš šviežių produktų“. O, tikrai? Ir kas? O galima gaminti iš nešviežių? Gal ir galima, tačiau kai restorano vienintelis pasididžiavimas – švieži produktai, čia panašu į teatro aktorių, kuris pabrėžia, kad kasdien ateina į darbą blaivas. Pagirtina, žinoma, tačiau dar ne priežastis naujiems susitikimams.

Šešiese sumokėjome 142 Lt ir arbatpinigius. Dvi žąsys iš penkių.

Ridikai, Varnėnų g. 7, Klaipėda. Tel. +37069914714, +37060563727. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 15:30, nuo 17:30 iki 20:00, penktadieniais ir šeštadieniais: nuo 11:00 iki 15:30, nuo 17:30 iki 20:30, sekmadieniais: nuo 12:00, „kol baigsis maistas“.

Prieš ateidamas kelias dienas į Wagamama Londone, jau praktiškai žinojau, ką rašysiu ir kaip vertinsiu. Todėl, kad apmokėjo ir nupirko straipsnį. Ne, gerai, ne todėl. Pasaulinis lakštinių restoranų tinklas iš Britanijos, japonišku pavadinimu, buvo vienas kokybiškiausių mano gyvenimo toje šalyje momentų: neprisimenu, kad būčiau ten kada nors blogai pavalgęs.

Atsimenu, tame restorane vieną sykį su bičiuliu be saiko prisivaišinome sakės, užsikasdami japonų koldūnėliais, gyoza, palikom nesveikai daug pinigų, ir paskui ėjo toks japoniško vyno tvaikas, kad galima būtų, prikišus degtuką, vaidinti drakoną.

Valgytojai palinkę prie dubenų, kaip išbadėję kareiviai.

Restoranų Wagamama pačioje Japonijoje nėra, o pavadinimas (わがまま) reiškia, įvairiais vertimais, „lėbautoją“, „lepūnėlį“ arba „savanaudį“. Man tinka bet kuris iš šių terminų, todėl patvirtinu jo tinkamumą. O dar, senais laikais, kai nebuvo išmaniųjų telefonų ir kai viskas, ką turėjai rankose, buvo 12 ar 15 klavišų Nokia klaviatūra, raides reikėjo rinkti keliais skaičiaus paspaudimais, tai štai, visą žodį Wagamama galima buvo surinkti pirmuoju kiekvieno skaičiaus mygtuko paspaudimu. Tuomet parašiau į bendrovę ir paklausiau – ar taip tyčia sugalvojote, ar taip sutapo? Jie atsakė: ne, mes net nepastebėjome. Neįtikėtinas mano įžvalgymas.

Čia bus apskritai daug apie pavadinimus. Nėra gero lietuviško žodžio: makaronai yra itališkas vienos konkrečios pastos rūšies pavadinimas, ir dar importuotas į mūsų kalbą per Rusiją, žodžio „pasta“ niekas nevartoja, o anglų kilmės žodžio nūdlai (iš „noodles“) dar niekas iki manęs nepatvirtino, todėl, būdamas įgaliotas vetuoti maisto pavadinimus Lietuvoje, nuo šiol leidžiu jį vartoti.

Nūdlai gali reikšti bet kurią iš pagrindinių japonų pastos rūšių: plonus kvietinius ramen, soba – iš kviečių ir grikių mišinio, arba udon – storuosius, baltus, iš kviečių. Visus juos galima arba kepti, arba patiekti sultinyje.

Wagamama klasika, ir pirmasis patiekalas, kurį visiems rekomenduoju ragauti, yra Wagamama ramen – didelis dubuo sojos (miso) ir vištienos sultinio su vištiena, kiauliena, krevetėmis, geldelėmis, žaliai dažytu virtu kiaušiniu (dažomas žaliosios arbatos ekstraktu), jūržolėmis ir porais. Apie 48 Lt, skaičiuojant mūsų pinigais, ir daugiau jau nieko nebereikia – daugiau nei tas dubuo, nesuvalgo niekas.

Šis tinklas veikia jau nuo 1992 metų, ir visus tuos metus atvykusius šokiravo interjeras, kuris yra, nebijokim to žodžio, it kalėjimo valgykla – ilgi suolai, ilgi stalai, ir lankytojų sodinimas šonas šonan su nepažįstamaisiais (Lietuvoje šis dalykas niekaip negaliotų, nes juk visi visus pažįsta arba bent jau yra kažkur matę). Tačiau visai ne iš kalėjimo tradicijos yra atvira virtuvė: prieš du dešimtmečius tai buvo gana retas dalykas, išskyrus greitojo maisto restoranus, o šiais laikais atviras virtuves turi visi, kas netingi: be didelių pastangų restoranas pradeda atrodyti madingas (tik netinka šefams, kurie be saiko keikiasi arba yra sociopatai).

Taip, jie peckioja tiesiog ant servetėlių

Kaip ir anksčiau, padavėjas įspėja, kad maistą atneš, kai tik pagamins – bet kuria tvarka (taip kad nesvaikite, galvodami, kad užkandžius būtinai gausite prieš pagrindinį patiekalą). Būna ir taip, kad vienas iš kompanijos jau ir suvalgė, o jo pakeleiviui maistas dar neatneštas. Tokia efektyvumo kaina, kaip ir pasirinkimų automatinis perdavimas iš padavėjo išmaniojo įrenginio tiesiai virtuvėn. Mažiau lakstymo, reiškia, mažiau laukimo, reiškia, valgytojas mažiau užiminėja vietą ant suolo, laukdamas, o ne leisdamas pinigus, kaip iš jo tikimasi.

Ir, kaip ir visad, ant popierinės servetėlės rašikliu greitomis išbraižomi patiekalų numeriai – atrodo netvarkingai, dar nepradėjus valgyti, bet ei, jei nori būti madingas žmogus madingoje super-valgykloje, teikis laikytis taisyklių. Tokia sėkmės kaina.

Nūdlai su antiena, dieviška kaip visuomet

Naujas patiekalas, ramen nūdlų sultinys su antimi (£12,95, arba apie 53 Lt). Nūdlai, kaip visad, dieviški. Sultinys šildo iš vidaus (ne veltui šie sultiniai populiariausi Japonijos šiaurėje, Hokkaido saloje, kurios sostinėje, Sapporo, yra ištisa gatvė, kur daugiau nieko, tik ramen patiekalų restoranai). Antienos daug, ji sausumu primena tas džiovintas ir ant grilio keptas kinų antis, sukabintas už restoranų langų kinų kvartaluose. Vertas dėmesio patiekalas, kol jis vis dar yra meniu: ateis diena, jį pakeis kas nors kitas.

Niekas amžinai nesitęsia, net šaltas lapkričio lietus.

Iki alus, nieko bendra su Lietuva

Dar viena naujiena meniu, Iki alus (nieko bendro su lietuvišku maisto parduotuvių tinklų), su yuzu, japoniškos žaliosios citrinos priedu – £5,65 Lt už 0,33 litro buteliuką, arba 23 Lt. Labai gaivu ir rūgštis subtili, nepermušanti salyklo. Gerčiau ir dar.

Gyoza, koldūnėliai su antiena ir slyvų padažu. Negali sustoti.

Gyoza, japoniški koldūnai su antiena (jie būna ir su daržovėmis, ir su krevetėmis) – mano silpnybė. Kartu ir traškūs, ir tąsūs, sunku paaiškinti, jei neragavote – taip juos gamina, pirma apgarinami, paskui švelniai skrudindami labai karštoje keptuvėje. Tobulas, tobulas tinginių maistas. Taip, labai nedidelė porcija, ir £5,85 (24 Lt), tačiau juos valgyti galima be galo. Aš žinau, aš bandžiau. Ypač su alum.

Kirin Ichiban, prisiminimas iš Japonijos.

Dar vienas butelis (bepigu – vairuoti nereikia). Kirin Ichiban, 500 ml., £5,75 (apie 24 Lt), irgi gaivus (nors ir ne labai sodrus, Lietuvoje sakytų – vandenėlis) gėrimas iš Japonijos, bet puikiai derantis prie Azijos maisto.

Už greitus pietus mokėjau £30,20 (123 Lt) ir arbatpinigius.

Penkios žąsys iš penkių, nes sunku sugalvoti, ką galėčiau patobulinti. Ir tie miestai, kur šie restoranai šiandien yra, turbūt daugeliui pasidarytų nebelankytini, jei jų neliktų.

Wagamama, 101A Wigmore Street, London W1U 1QR. Tel. +44 20 7409 0111. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki šeštadienio, 11:30 – 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 23:00. Kiti restoranai Didžiojoje Britanijoje, Europoje, JAV, Artimuosiuose Rytuose, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Alaus etiketė iš interneto archyvo ir neturi sąsajos su aptariama tema.

Metų pabaigoje mums visiems labai patinka išrinkti visokius nugalėtojus. Ką aš žinau, šiandien aš paskyriau neplanuotai, tik nugalėtojas nuo antro galo.

Mes esame pripratę, kad supratimas apie vyną Lietuvoje yra blogas. Ne, greičiau niekinis. Arba būna taip, kad nieko neišmano, ir aiškina. Arba parduotuvėje siūlosi padėti, bet padėti negali nieko nė tiek, kad paduotų nuo lentynos, kai pasakai, kaip vadinasi.

Šiandien paprašius Merlot, bet nebrandinto ąžuole, ir kad nebūtų už 20 Lt (nes po 30% nuolaidos lieka 14 Lt, ir kažkaip per arti pagal kainos kategoriją išeina greta tėvyninės gamybos vyno Klumpės) buvo pasitikslinta: “o tai čia vynuogės ar šalies ieško”. Na, ką jums atsakius į tokį klausimą? “Merlot” yra pagaminimo metai (ir, beje, jis nėra tariamas “merlotas”, jeigu ką). Gerai, daugiau nejuokausiu, nes susipainiosit. Karočie, jei sakau vynuogės pavadinimą, tai turbūt iš to galima spėti, kad aš ieškau vyno, spausto iš tos veislės vynuogių.

Bet čia aš pats save aplenkiau. Taigi, šiais metais teko girdėti daug ko. Vienas mėgiamiausių buvo Chardonnay pavadinimas “šardoniuku”. Apie tai esu rašęs. Buvome sutikę padavėją, kuri, paprašius Riesling’o, paklausė, balto ar raudono. (Galimas tsakymas: “mėlyno, jei turite”). Restoranai – atskira istorija.

Bet štai istorija iš šiandien. Didelio vyno importuotojo nauja parduotuvė pačiame Vilniaus centre. Viskas spindi. Netoliese – prabangios kavinės ir delikatesai beigi saldėsiai.

Minėtoje vyno parduotuvėje, kuri – nepabijokim šio žodžio – SPECIALIZUOJASI vyno prekyboje, aptarnaujančio asmens (nesakysiu, kas buvo vaikinas ar mergina, o tai dar paskui nubaus) paprašius balto desertinio vyno*, buvo pasakyta, kad kaip ir tik šitas (paskui atsirado ir kitas), bet taip pat buvo mostelta į butelį Chablis, ir pasakyta, kad šitas “irgi gali būti saldus pats iš savęs”.

Dar ten buvo kitų vynų pasiūlymų, nes jie “aukštai vertinami Prancūzijoje”, bet aš jau kaip nors šitą praleisiu pro ausis.

Chablis, gerbiamieji skaitytojai, yra metalinio skonio Chardonnay variantas, sausesnis už plieną, kuris yra taip toli nuo desertinio, kad jis kitoje spektro pusėje. Jį siūlyti kaip saldų – tas pats, kas siūlyti žmogui acetono akių skalavimui. Kai žmogus, dirbantis prie vynų, pasako tokį dalyką, pasidaro aišku, kad čia su vynais blogiau, nei Savas kampas.

Aš neprašau, kad pardavėjos ir pardavėjai būtų gerai išmokslinti apie vynus (nors būtų miela). Aš nesitikiu, kad jie mintinai žinos gerus metus arba žinos, kuo Bordo kairysis krantas skiriasi nuo dešiniojo (tai yra paprasčiau, nei atrodo). Bet žinoti nors truputėlį daugiau, negu žino apie ateities vertybinių popierių sandorius bomžas, renkantis stiklo tarą, yra ne tik naudinga. Tai privaloma. Žmonės su tokiomis žiniomis ir taip nusišnekantys daro gėdą jūsų brandui. Ir man visiškai pa barabanu, kiek jūs tiems vargšams mokate, ir ką jūs sau galite leisti, ir negalite. Visiški neišmanėliai negali dirbti pardavėjais ir vaizduoti, kad padeda pirkėjams. Jiems patiems reikia pagalbos, ir skubiai.

Minėtoji parduotuvė yra mv, besirandanti Gedimino 9 šopingo centre. Teisybės dėlei, tokio spektaklio kitose mv parduotuvėse matyti neteko. Ir, tikiuosi, neteks. Jei mv nori pasižiūrėti, kaip reikia, gali atsukti žvilgsnius į savo pačių parduotuvę Panoramoje, kur pardavėjos visada viską žino ir išmano. Nesu turėjęs ten nei blogos, nei vidutiniškos patirties: visada viskas perfect.

Bet Gedimino 9 gauna šių metų Auksinę Rykštę per subinę.

—

* Baltas desertinis vynas reikalingas kaip švediško karšto vyno sudedamoji dalis: du buteliai Merlot, vienas butelis Sauternes arba panašaus balto desertinio su pakankamai likutinio cukraus ir stiklinė šnapso bei prieskoniai.

Niekas, absoliučiai niekas, neina į šį barą dėl jo išvaizdos

Šis restoranas yra ten, kur netyčia žmonės neužklysta. Žinau, žinau, kaip jautriai visi reaguoja į žodį „restoranas“ – tai McDonald‘s ne restoranas, tai kokia nūdlų dubeninė Londone – irgi ne restoranas, bet visa tai yra beprasmiškas kabinėjimasis prie žodžių. Aš restoranu galiu vadinti bet ką, kas nėra batų taisykla ar automobilių salonas, ir tiek žinių. Taigi, Fabai, labai paprasta šašlykinė labai paprastame Fabijoniškių rajone Lietuvos sostinėje. Arba mėsos restoranas – taip man labiau patiks vadinti.

Daugiabučių namų rajonuose geri restoranai paprastai nesiveisia: na, nėra ten jiems būtino turistų srauto, nėra praeinančių lankytojų, kurie gali išleisti savo kelias dešimtis ar kelis šimtus litų – todėl reikia gyventi arba iš aplinkinių gyventojų, kuriuos visada susirenka tinklinės picerijos prie prekybos centrų, arba reikia jau taip gerai gaminti, kad žmonės atvažiuotų iš toliau. Čia ne Amerika, kur žmonės mielai nuvažiuoja pora dešimčių mylių dėl pageidaujamo pavalgymo – čia Lietuva, kur žmogui reikia padaryti labai didelį įspūdį, kad jis ryžtųsi net ir kelių kilometrų kulinarinei kelionei.

Šią vietą man kažkada užrodė garsus tinklaraščių žanro valdovas Rokiškis Rabinovičius, žinomas savo temų platumu ir tuo, kad netoleruoja kvailių. Buvau ten pora sykių, man pasirodė labai gerai, bet dabar atėjo laikas profesionaliam ir išsamesniam patikrinimui.

Paprastutis interjeras primena laukinius 1990-uosius metus, bet ne pačiu blogiausiu būdu.

Pagal savo išvaizdą iš išorės, Fabai yra baisoka 1990 metų stiliaus skylė, kaip skelbia užrašas, baras ir biliardinė. Tokiose įstaigose laukinio kapitalizmo laikais būdavo lengva susirasti bėdos. Šašlykinė įsprausta Fabijoniškėse tarp visokių automobilių detalėmis prekiaujančių kontorų ir panašių komercijos skruzdžių. Tegu jūsų negąsdina vaizdas lauke.

Salės puošyba linksta prie paprastumo

Viduje – irgi tas pats istorinis laikotarpis (tiesa, negroja nei Dinamika, nei rusiškos dainos apie baltąsias rožes, kurias žmonės per šalčius palieka mirti prie šalto lango – o galėtų groti, bet gal ne visiems lankytojams patiktų tokia ironija; nors kai kurie skaitytojai, sureagavę į šią publikaciją Lietuvos Ryte, sakė – groja Russkoye Radio), pseudo-etninio stiliaus baldai, primenantys kokią nors Marceliukės Klėtį (nežinia, kodėl ją prisiminiau, gal todėl, kad irgi yra įsprausta tarp daugiabučių). Tik klientūra disonuoja: akivaizdu, kad nemažai žmonių, kurie bet kur nevaikšto; tai matyti ir iš manierų, ir iš apsirengimo – lankytojai galbūt labiau pripratę prie St.Germain arba Marché de Provence.

Mėsą kepa ant anglių tiesiog restorano salėje

Salėje yra židinys, kuriame ant anglių ir kepamos jūsų akivaizdoje visos mėsos, o kepėjas ir grilio meistras, esant reikalui, pripučia oro ir padaugina karščio paprastu kirpyklos fenu.

Patiekalus rinktis paprasta: patarčiau tiesiog imti patinkančią mėsą – kiaulieną, avieną, jautieną, vištieną – ir užsisakyti, kad ją iškeptų ant iešmo šašlyko pavidalu (yra ir visokių gudresnių kepsnių, bet tikrieji mėsos mėgėjai neleis savo patiekalų pernelyg komplikuoti). Garnyrus irgi rinktis galima patiems iš ilgo sąrašo, nuo banalių šviežių agurkų ir pomidorų (tų neimkite, jų galima paragauti devyniuose tūkstančiuose kitų restoranų, kavinių ir užkandinių, kur nieko kito ir negausite), iki marinuotų peperonių, marinuotų česnakų ir marinuotų paprikų, kurios čia buvo skaniausios, kokias tik esu valgęs už Italijos ribų.

Įvairių mėsų – jautienos, avienos ir kiaulienos – pasirinkimas nepaliko vietos priekaištams.

Kainos skaičiuojamos pagal žalios mėsos svorį (kiauliena – 5,20 lt už 100 gramų, aviena – 13 Lt už tiek pat, taigi už šašlyką galite tikėtis sumokėti 22-28 Lt, plius garnyro kaina, ten jau kiek pasirinksite, tiek ir bus).

Ragauju kiaulienos, jautienos, avienos šašlykus ir maltos mėsos liuliakebabą. Retai taip galima pasakyti, tačiau nė vienai mėsai neturiu priekaištų, jos visos puikios: jaučiasi, tiesiog iš pirmo kąsnio jaučiasi, neatsitiktinė mėsos kokybė.

Gerai, aš suprantu, galima pigesnių šašlykų rasti daug kur (girdžiu, ką parašys dar dešimt banalybių nešėjų – taip, jūs namie pigiau pasigaminsite, taip, už šimtą litų jūsų namuose mėnesį valgote jūs, jūsų bobikė, penki vaikai, uošvienė ir naminis katinėlis, suprantu, džiaugiuosi dėl jūsų taupumo), galima ir prastą mėsą branduoliniu marinavimu suminkštinti iki valgomos, bet čia – kitas variantas. Net maltos mėsos liuliakebabas sugeba nustebinti, nors šių patiekalų kartelę laikau labai aukštai po jų skanavimo nuo Delio iki Dubajaus ir nuo Stambulo iki Baku – tikrai, čia aš neturiu prie ko prikibti, nors ir labai noriu kažką protingo pasakyti, nors ir labai knieti kur nors patobulinimui vietą rasti. Negaliu ir tiek.

Aš atskirai pagirsiu garnyrą. Gal tik marinuoti česnakai yra paprasčiausiai puikūs (taip, žinau, smirdėsiu kaip drakonas pusdienį, galėsiu be jokio vargo vampyrus baidyti), o marinuoti pipiriukai ir marinuota paprika stačiai atima žadą. Man sunku prisiminti, kur dar Lietuvoje taip paprastai pagamina dievišką garnyrą prie paprastų patiekalų, kuriam nereikia nei ypatingų sudėtinių dalių, nei neregėto paruošimo. Kodėl visur turi būti kavalkais pjaustyti pomidorai ir agurkai, nuobodūs kaip Darbo Partijos elektoratas? Suvarykit kas nors čia, į tuos Fabus, provincijos kavinių šeimininkes ir visokių beveidžių restoranų šefus, ir pabadykit juos veidu į lėkštes su garnyrais, kokius duoda čia.

Nuostabiai iškepusi vištiena su bulve, kepta folijoje.

Mano pakeleivė užsisako vištienos, keptos ant iešmo, ir bulvę, keptą folijoje. Bulvei vienintelis priekaištas – net ne priekaištas, o pasiūlymas – pabandykite susirasti (gal pas ūkininkus, gal turguje) kitokią, biresnę bulvių veislę, nes patiekalo specifika to reikalauja. Lietuvoje, nepaisant pasakiškai didelio bulvių vartojimo, jų veislių išmanymas yra artimas nuliui („bulvė yra bulvė“, pasakys daugelis, bile kad nesušalusi ir nesudygusi ir nesudaužyta), ir čia pasidomėjus yra nearti dirvonai. Arba bulvienojai, kaip kam patiks. O pati vištiena irgi puiki – ir čia jaučiasi labai aukšta kokybė, ne bet kokia pigiausia sudėtinė dalis.

Naminės gamybos padažai (po 2 Lt už dubenėlį) buvo ryškūs ir neparduotuviniai.

Užsigeriu nefiltruotu alumi (kaina ne Senamiesčio – tačiau čia nėra Senamiestis: 4,50 Lt už puslitrio bokalą yra daugiau nei saikinga), vietoje ir tinka. Alaus pasirinkimas nėra didelis, bet gal ir nereikia. Ne alaus restoranas: čia dėmesio centre visgi yra mėsa. Juo labiau, kad daugelis čia atvykusių neišvengiamai bus prie vairo ir labai daug gėrimų bandyti negalės.

Dviese sumokėjome 80 Lt ir dar dvidešimt litų palikome arbatpinigių, nes labai jau gerai viskas buvo. Kortelių čia nepriima: vienas iš tų restoranų, kurie sau gali tai leisti.

Šašlykinei Fabai skiriu penkias žąsis iš penkių, nes jis rodo pavyzdį, kaip daug galima pasiekti, kai maistas ir produktų kokybė yra svarbiausia. Jūs esate pavyzdys daugeliui.

Kur yra tiksliai šis kabakas: kad nesakytumėt, jog sunku buvo rasti.

Fabai, Ateities 21a, Vilnius. Tel.  +370 5 2736464. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais – nuo 11:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais – nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00.

Kad viešbutis Palanga SPA, pavadintas taip pat kaip ir kurortas, kuriame jis yra (lengvai nepamirši), yra nutaikytas labiausiai pinigingiems Palangos lankytojams, žino visi. Net ir tie, kas net ir surištas ten nesutiktų eiti – vyrauja nuomonė, kad puikios architektūros kompleksas, tirpstantis pasvirusiomis sienomis tarp pasvirusių nuo jūros vėjo pušų, yra tik labai turtingų svečių iš Rusijos pasirinkimas. Ten, sako legendos, naftos ir plieno oligarchai užperka apartamentus visai vasarai savo mamoms, kurios gano anūkėlius. Gal ir tokių yra, bet vėlyvą rudenį ir žiemą viešbutyje ramu, o restoranas stiklo sienomis rodo tuščius staliukus, kurie, kaip žadama, užsipildys jau tik per didžiąsias žiemos šventes.

Languose atsispindi pušys.

Gera proga išbandyti virtuvę. Elegantiškas ir neilgas meniu tikrai patvirtina pasakojimus apie kainas žmonėms, kurie neturi rūpesčio dėl pajamų: pavyzdžiui, sriubos prasideda nuo 18 Lt (pupelių sriuba su šonine), o brangiausia (jūros žuvų sriuba, porcija dviems) – 98 Lt. Tikrai ne J.Basanavičiaus gatvės ir ne Cepeliniškių teritorija.

Jautienos salotos, bet poučintas kiaušinis buvo pervirtas.

Ant grilio (arba, kaip dar kartais sakoma, ant griliaus) keptos jautienos salotose su poché kiaušiniu (na, šiaip tai yra kiaušinis, virtas marškinėliuose arba virtas be lukšto, aš suprantu, kad taip skamba žymiai gudriau, bet jau tada gal rašykim œuf poché, bus visai kaip pas ponus iš Paryžiaus), 38 Lt. Jautiena labai gera, viduryje rausva ir vos apkepusi, vyno užpilas man pasirodė kiek per saldus, ir nelabai derėjo prie kiaušinio, tačiau labiausiai nusiminiau dėl pervirto kiaušinio, kurio trynys jau nebegalėjo išbėgti. Taip, tai lengvai padaroma klaida (minutę per ilgai, ir viso gero), tačiau būtų žymiai geriau pataikyti.

Sakome, kad marinuotos menkės file buvo pavargusi – ir tik todėl, kad nepasakytume blogiau. Žuvis neturi kvepėti niekuo, išskyrus vandenį, o ši kvepėjo.

Marinuota menkės filė su pistacijomis ir citrinų piure (32 Lt) buvo pavargusi. Ne, nedrįsčiau sakyti, kad žuvis nebuvo šviežia, tačiau tokio jausmo, kad esi kelių šimtų metrų atstumu nuo jūros, irgi nepagavome. Žiūrint į aplinkybes, tai lengvai paaiškinama. Ne sezonas, žiema, neįsivaizduoju, kiek galima per savaitę parduoti tos menkės tuštokame restorane, juk nevežios kasdien iš Klaipėdos ar Rygos po 200 gramų (ir kainuotų tada tas patiekalas turbūt greičiau 320 litų, o ne 32).

Troškinta triušio šlaunelė su polenta buvo gera, bet už 59 litus tokia ir turėtų būti.

Pagrindinis patiekalas, troškinta triušio šlaunelė su kukurūzų apkepu (šiaip tai tikrų tikriausia polenta, klasikinis Italijos kalnuotų vietovių priedas prie kalnuotų vietovių mėsos, triušienos) ir miško grybais (voveraitėmis) grietinėlės padaže man patiko. Žinoma, patiekalas už 59 litus ir turi patikti, ypač jeigu ne jautienos išpjovos kepsnys, kuriam tai būtų turbūt apatinė priimtinos kainos riba, nes už mažiau nelabai išeina mėsos nupirkti ir patiekti (Palanga SPA jautienos steikas kainuoja 85 Lt). Triušiena buvo gerai iškepta, išlaikiusi struktūrą, ir padažo nebuvo per daug, jo neišvengiamas riebumas patiekalo neužgožė.

Žolelės ant staltiesės. Tai meninė nuotrauka.

Dviese papietavome už 173 Lt ir arbatpinigius. Koks vertinimas? Taip, yra vienas geriausių Palangos restoranų, su gerai sutvarkytu aptarnavimu (kuris yra gana formalus ir kartais sukaustytas, ką turbūt priskirčiau svečių iš rytų įtakai – jiems nelabai patinka pernelyg draugiški padavėjai), tačiau brangiam meniu trūksta apibrėžtumo ir aiškios idėjos, kurią turi kurorto lyderiai: Žuvinė (ten viskas aišku, viskas apie žuvį), ir visiškai išprotėjęs, gerąja prasme, restoranas viešbutyje Pušų paunksnėje, kur naujoji ispanų įtaka susipina su stačiai apsėstu požiūriu į patiekalų kokybę ir paruošimo tikslumą.

Trys žąsys iš penkių, ir truputį pasistengę, laisvai gautų ketvirtą, ko ir linkiu.

Palanga SPA, Birutės alėja 60, Palanga. Tel. +370 460 41414. Tinklalapis. Facebook profilis.

Restorano darbo laikas tinklalapyje nenurodytas.

Nuotraukoje: komentatorių suėmė neregėtas piktumas.

Kai kas yra klausęs: ar nėra tau kas nors keršijęs už nepalankias apžvalgas?

Atsakymas: ne, nėra. Ar nėra prispjaudę į patiekalą, nežinau. O jums nėra? Jūs irgi nežinote.

Bet būna tokių atvejų (nedažnai), kai restoranai turi gausiai fanų (arba tiesiog savininkai/virtuvės darbuotojai turi daug laisvo laiko, kas ir paaiškinama – ką daugiau veiksi, jei restoranas nelabai pilnas tyvuliuoja), ir jau tie fanai puola kalti abiem rankom, kai jų mėgstamą valgymo vietą skriaudžia. Kaip sakoma, “niekas neliko abejingas”.

Tada spjaudo ne į lėkštę (vėlu spjaudyti, kai kritikas išėjęs), bet į komentarus. Jie maloniausiai varo lrytas.lt, nes ten niekas necenzūruoja, o paskui ateina ir į Laukines Žąsis, ir kai jų komentarus ištrina (o aš trinu daug ir noriai), tai rašo “tai ką, bijai kritikos?”.

Įsiskaudinusius žmones, susijusius su restoranu, LABAI lengva pažinti.

Case in point: vienas Palangos restoranas. Skaitom, ką parašė dėkingi skaitytojai Lietuvos Ryte.

Stebime nesuvaidintą nuoskaudą. Informacija apmąstymui: gavę vieną žąsį iš penkių, niekada nepuola plūstis ir reaguoti. Gavę dvi, reaguoja retai. Baisiausias įvertinimas yra trys žąsys. Už jį statistiškai daugiausia būna neapykantos.

Laukinės Žąsys skrenda su gerąja žinia. Kai kam.

Šešios kategorijos.

Geriausias lietuviško maisto restoranas
Geriausias etninio maisto restoranas
Geriausias baras
Geriausia aludė
Geriausias vienos temos restoranas
ir
Geriausias metų restoranas.

Siurprizų nemanau, kad bus, ypač tiems, kas dažnai skaito Laukines Žąsis. Visos vietos yra mano mėgstamos, nė vienoje manęs dykai nemaitina, ir visose daug būnu.

Tačiau nusimato gražaus pasiutimo, kai kokie 100 000 žmonių parašys, kad ne tie gavo, kas turėjo gauti.

Bet dar ne dabar. Antradienį, sausio 7 d., Lietuvos Ryto žurnale Stilius, naujai atrodančiame, ant naujo popieriaus, naujais šriftais ir visaip kitaip pasidabinusiame.

Eiles prie kioskų užimkite jau dabar.

Pasieniais matome tiek butelių, kad per vieną kartą neišgersi.

Kažkada visiškai nekaltas Mikės Pūkuotuko noras „šiek tiek pasistiprinti“ atvedė šį praktišką meškiną į svečius pas Triušį. Lygiai toks pat nekaltas noras, padaugintas iš mano nuolatinio suvalgovo [1] altruizmo ir avantiūrizmo, užnešė mane į Barseloną.

Kelionės planavimas buvo perdėm spontaniškas ir net nekvepėjo romantika bei panašiomis snarglingomis dejonėmis. Nuogas pragmatizmas, tuščias skrandis ir kulinarinės eklektikos išsiilgusių receptorių maišto malšinimas.

Taigi, visos trys dienos ir naktys buvo pašvęstos viešojo (ir neviešo) maitinimo taškų Barselonoje analizei. Apie pažintį su vis populiarėjančiu „supper club“ judėjimu – kitą kartą. O šiandien apie tai, kaip visiškai netyčia pavyko atrasti tikrą deimantą. Patikėkit, tai buvo sunku. Jau vien todėl, kad savo apetitą teko derinti prie trumpos viešnagės. Trumpos dėl labai kvailos ir merkantiliškos priežasties. Prieškalėdinių vakarėlių skaičius Vilniuje viršijo prieškalėdinių dienų skaičių. O kaip moteris, kurios drabužinėje guli visa neišjodinėtų suknių atsarga, kuri, savo ruožtu, viršija vakarėlių skaičių, aš blaiviai sukalkuliavau – trijų dienų Gaudi ir Dali mieste visiškai užteks, kad ir prisišlamšti iki valios, ir po to dar į tas suknias tilpti.

Kaip būtų beviliojusios Michelin žvaigždės, norėjosi intrigos. O ji slypėjo tame, kad aplankytume restoraną, kuris 2013 m. dėl kažkokios tamsios ir iki šiol Barselonos gurmanų neišsiaiškintos priežasties taip ir negavo savo pirmosios žvaigždutės, kas spaudoje buvo aptarinėjama taip pat įnirtingai kaip ir Messi trauma, žmonės drąsiai kvestionavo Michelin gido adekvatumą ir inspektorių kvalifikaciją, lūžo ietys ir likimai, byrėjo šeimos ir civilizacijos. Todėl mes ir nutarėm savo nuosavais skrandžiais išmėginti šį meniu, kad po to ramia sąžine galėtumėm stoti į vieną ar kitą barikadų pusę. [2]

Restoranas negavo Michelin žvaigždutės, kaip manoma, dėl to, kad pasipūtėliai varliašlamšiai prancūzai inspektoriai liko nepatenkinti arogancijos stoka restorano personalo elgesyje.

Mūsų restoranas Gelonch

Jį pasirinkome dėl labai jau entuziastingų atsiliepimų internete, bei dėl fakto, kad jo savininkas iš šefas Robertas Gelonchas virėjauti mokėsi… Kur gi daugiau, jeigu ne El Bulli, pas tą patį Ferraną Adria. Bet pirmas įspūdis tikrai nekvepėjo būsimais fejerverkais.

Visiškai ne turistinis rajonas. Niekuo neišsiskiriantis biurų pastatas. Du kartus prarioglinom pro šalį, žibintų šviesoje tikrindami adresus ir lygiagrečiai galvodami apie netoliese pastebėtas kitus gyvybės židinius, kad, jeigu kokios, negultumėm miegoti urzgiančiais skrandžiais. Laimei, tąkart į rašytojo smegenis sumontuota navigacinė sistema, nepakibo. [3]

Ir mes įėjome į restoraną.

Mažutėlė salė su 5 staliukais. Besišypsanti miela mergina maždaug 8-tame mėnesyje, tačiau vykusiai vaizduojanti, kad jai lengva ir malonu skraidžioti tarp staliukų. Dviejų tipų degustaciniai meniu, besiskiriantys tik patiekalų skaičiumi, priedo – dar ir a la carte meniu, kuriame radom ir porą kitokių valgių.

Paėmėm viską, kad mažai nebūtų. Procesas užsisuko.

Atvirai pasakysiu – bent pusė patiekalų drąsiai galėjo tapti laidos How Do They Do It tema. Be jokios abejonės, nei aš pretenduoju į galutinę lėkštėse nutūpusių atradimų ekspertizę, nei ką, tačiau mano gyvenime mažokai buvo tokių atvejų, kai žinių ir proto akivaizdžiai trūko.

Kaip kokia gėlytė.

Gera pradžia… daug darbo.

Pirmasis užkandis buvo iš austrės lapo, obuolių žele ir saldaus imbiero. Vizualiai tai atrodė, kaip kažkokio skaidraus lašo ir žibuoklės žiedlapio kombinacija ant švelniai žalio lapelio. Tačiau patekęs ant liežuvio tas „kažkoks skaidrus lašas“ virto į pačią šviežiausią, ką tik iš Atlanto ištrauktą austrę su stebėtinai ilgu poskoniu, kuris mirtingame gyvenime būna tik prarijus mažiausiai 15 šitų jūros gyventojų.

Po to atėjo eilė rožės ir ličių sagai, o paprasčiau kalbant karameliuotiems rožės žiedlapiams su visiškai besvoriu ličių žele, apgaubiantiems gomurį vaisių sodo aromatais.

Visiškai suprantu, kad žiūrint į nuotraukas ir įsivaizduojant porcijų dydį gali kilti teisėtas klausimas : tai maistas ar miražas? Tačiau patikėkit manimi, šiuo atveju porcijos „išeiga“ neturi jokios reikšmės. Tuose mikroskopiniuose kąsneliuose taip sukoncentruota visų patiekalo ingredientų jėga ir galia, kad ją skonio receptoriai atpažįsta molekuliniame lygyje, o jos efektas prilygsta burnoje susprogusiai bombai.

Morkų ir apelsinų nitro spragėsiuose maišėsi iki deginimo atšaldytų morkų, apelsinų ir spragintų kukurūzų skoniai. Į kiną su tokiu patiekalu aš neičiau, tačiau buvo visai smagu tarp vaisių ir daržovių atspalvių pajausti ir kukurūzo skonį.

Moliuskai su chorizo ir rūkytos paprikos padažu. Sviestas sviestuotas, sakysit, be paprikos ir chorizo nebūna, tačiau čia man svarbiausias buvo švelnus kontrastas tarp jūros gėrybių ir rūkyto prieskonio, kuris buvo idealiai subalansuotas.

Redakcijoje bandėme suprasti, kas čia, ir pagalvojome, kad greičiausiai čia tokie vėdarai su majonezu, bet turbūt ne.

Kažkaip prisiritom prie pagrindinių patiekalų.

Jų vinimi tapo 24 valandas lėtai troškinta kiaulienos šoninė ir griliuotas aštuonkojis su keptu česnaku. Va dėl tokio valgio galima ir galvą padėti, ne tik skrandį… Galbūt aš pernelyg emocinga ar silpnų nervų (čia jau kaip kam patogiau), tačiau kai nuo lėkštės nuėmė gaubtą, ir išsisklaidė it debesis valgį apsupęs garas, aš jau gyva keliavau į dangų. O jau paragavusi gabalėlį iberiškos juodakanopės kiaulaitės kartu su aštuonkojo čiuptuvu supratau, kad keliauju žemėje, kažkur toli apačioje, palikusi ir sąmonę, ir nuovoką. Kaip papasakojo mano kolega, tuo metu žmonės restorane jau ne tiek valgė savo užsakytas porcijas, ką ten, jie net nematė, ką jiems neša, jie žiūrėjo į nemokamą cirką. O kai kurie ėmė nervingai šnairuoti į savo mobiliuosius ir spėlioti policijos, gaisrinės, greitosios ar psichuškės trumpuosius numerius. Apskritai aš viešose vietose stengiuosi elgtis padoriai, tačiau atsakyti už savo elgesį tuo metu galiu nelabai užtikrintai, tiek atsidaviau emocijoms [4]. Sunku netgi aprašyti šį maistą, kadangi jo suvokimas buvo perdėm jau asociatyvūs, nelabai ir su kulinariniais terminais tesusijęs. Kaip sakoma, jau kai užvožė, tai užvožė.

Kai rūkas smegenyse prasisklaidė, atnešė Wagyu tartarą. Kadangi japoniškų jautukų mėsos Vilniuje galima paskanauti tik gerokai iš anksto užsisakius Boff restorane, iš anksto mėgavausi galimybę paragauti šios mėsos. Ir po pirmo kąsnio supratau – nenusivyliau. Šitą marmurinę jautieną tikrai būtų nuodėmė kepti, troškinti, virti, vytinti ar kitaip gadinti. Ją reikia valgyti tik žalią, vos paryškintą svogūnais, kornišonais ir kitais tartaro atributais. Gal tik džiūvėsėlis čia tiko mažiau, nes labiau čia būtų derėjęs iš juodos ruginės duonos.

Salotos “Jūratė Y Kastytis”

Paskui tartarą atkeliavo juodasis ridikas su veršio kaulų smegenimis, kiaušinio tryniu ir juodaisiais trumais.

Saldokas veršienos kaulų smegenėlių skonis ir kiaušinio trynio kremo skonis buvo puikiai pabrėžtas, kilstelta, tačiau jokiu būdų ne užakcentuotas trumų. Ant gomurio pynėsi trys tekstūros – tanki ir riebesnė, besvorė ir kreminė, o iš kažkur dar ir traškanti. Tobulas paprastumas.

Per rūką prastai matyti, bet ten kažkokie kauliukai.

Burokėlių gnocchi su veršienos čiobrialiauke palydėjo menkės skrandis, paprikos kremas ir morkų bei pasiflorų lašeliai. Vizualiai mano lėkštė priminė vaizdą, kurį patiri apsilankęs kazino. Net ne vaizdą, o jausmą. Azartas ir rizika. Ir laimikio nuojauta. Tačiau čia rizikos buvo mažiau. Aš tiesiog sunkiai įsivaizduoju, kaip stebukladarys virėjas suderino visus ingredientus (netgi tokius, kurių pavadinimai „menkės skrandis“, pripažinkim, menkai įkvepia pasitikėjimą), kad viskas sklandžiai, su katės gracija susilietų į vientisą visumą ir, sėkmingai išlaikius skonio egzaminą, nugultų tolimose smegenų pogumburio kertelėse.

Tokia spalva vadinama “lašišos spalva”.

Gerai, kad jų nebuvo daug. Užteko ir Crema Catalana su obuolių štroizeliu, ledais, karamele ir obuolių šerbeto rūgštele. Kadangi jau vien šis desertas buvo kaip toji dėžutė iš pasakų – didelėje slypi mažesnė, toje dar mažesnė, o jau viduje – adata, kurioje Koščėjaus mirtis. Arba pats intensyviausias skonis, kaip šiuo atveju. Lengvas, daug lengvesnis nei įprastinis krem-briule, pasigėrėtinai delikatus obuolių štroizelis ir pagaliau puikus irisinės karamelės saldumo bei obuolių šerbeto rūgštumo derinys. Ką čia daug ir pasakysi… Tokiais atvejais supranti, kad žodžių mano žodyne mažiau, nei minčių, kurias norisi išsakyti.

Idealus puikios vakarienės finalas, pamaniau, ir užsisakiau kavos.

Visiškai proziškas pageidavimas, ar ne? Kokie čia dar siurprizai gali laukti? Tačiau kavą mums atnešė su iš pažiūros visiškai įprastais šokoladiniais saldainiais. Jie taip ir būtų likę įprastais, jeigu nebūčiau jų pabandžiusi. Pirmas pora sekundžių nieko nenutiko. O po to jie staiga ėmė mano burnoje sproginėti ir lakstyti šokoladinių purslų fejerverkais. Mane tarsi kas būtų perkėlęs į vaikystę… O vaikai, kaip žinoma, ne itin varginasi slėpti emocijas. Ir beveik balsu cypdamas „Jie gi sproginėja! Jie sproginėja!“ aš sugrūdau saldainį į mano draugo burną (patogiai atsivėrusią tuo metu iš nustebimo) . Tuo metu jis, kaip žmogus su lakia vaizduote ir praktišku požiūriu į gyvenimą, mintyse, matyt, jau baiginėjo naujo netalentingo serialo sinopsę, kadangi pagrindinės, kvaištelėjusios, herojės paveikslą stebėjo porą valandų, tačiau net ir jis pakramtė ir solidžiai patvirtino, taip, sproginėja.

Ir vis dėlto, manau, kad tuo metu jis labiau gailėjosi, kad visko nefilmavo. Būtų po to sulaukęs daug aplodismentų jūtūbėje.

Kai atnešė sąskaitą, jis prisipažino, kad jo pirmas noras buvo pasivaikščioti su kepure po restoraną ir surinkti pinigus už šou.

Kaip jis susivaldė? Jau tas lietuviškas kuklumas… [5]

Bet šou baigėsi, šviesos užgesintos, indai nurinkti, ką gi gauname viską paskaičiavę? Labai patogus tiesioginis reisas į Barseloną su WizzAir. Puikus restoranas su kamerine aplinka ir pompastiška virtuve. Šefas-fokusininkas. Supratinga publika. Visiškai adekvačios kainos. Degustacinis meniu iš 10 patiekalų + 5 patiekalai iš à la carte + 2 kavos + 1 vyno butelis = 136 eurai.

Ramia sąžine – 5 žąsys.

Gelonch, Bailén 56, 08009 Barcelona. Tel. +34 932 65 82 98. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: 20:00 – 22:30, penktadieniais ir šeštadieniais 20:00 – 23:00

—–

[1] Jeigu yra „sugėrovas“, tai puikiai gali būti ir „suvalgovas“. Beat this, VLKK!

[2] Buvo ir dar du restoranai, kurie taip pat negavo žvaigždžių, brolių Ferrano ir Alberto Adria naujieji projektai Tickets ir 41 Degrees, bet viename mums ėmė juoktis į telefoną, kitame – į elektrinį paštą droviai paprašius staliuko prieš savaitę. (čia ir toliau – vertėjo ir liudininko išnašos)

[3] Čia ji apie incidentą, kuris nutiko kitą dieną 50 minučių ieškant adreso kviestiniams pietums kažkokiame Sant Kugat des Vajes miestelyje, užduotis, nuo kurios būtų pakibę ir Google Maps, ir astroliabijos.

[4] Tai atrodydavo maždaug taip – atkeliauja lėkštė, Alesia neria nosimi į ją, delnu varo link savęs kvapus, tada fotkina natiurmortą, kabina šakute prabą, po to užsimerkia arba, atvirkščiai, išplečia akis iki to, kad jos beveik krenta į lėkštę, ir sako „Aaaaa“. Maždaug kaip uolus katalikas vėl pamatęs Jėzaus atvaizdą ant kugelio. Vaizdas vertas milijonų.

[5] Ne kuklumas, o mano mobilkos baterija, kuri pastaruoju metu atlaiko keletą vidutinio intensyvumo pokalbių, tris žinutes ir vieną FB statuso atnaujinimą. Kokie jau ten filmai…