Andrius Užkalnis ne kartą šlovino greito maisto tinklus Lietuvoje ir aiškino, kad pagaliau ir pas mus ateina vakarietiška virtuvė su savo standartais. Bulšit, žinokit. Taip, aš lygiai taip pat esu greito maisto fanas ir McDonald’s man ilgą laiką buvo tikrai geros vietos standartas. Iki kol neatsikrausčiau į Jungtinę Karalystę.

Keliaudamas po Europą, visada ir visur žinojau, kad gausiu vienodai gero lygio maistą ir aptarnavimą visuose dryžuotu klounu padabintuose restoranuose ir man tikrai visur bus skanu, greita ir net kaina per daug nesiskirs. Tai ir padaro šiuos tinklus nuostabiais – jie neišradinėja dviračio, jie tiesiog dirba pagal labai gerai žinomą formulę, plečiasi ir maitina armijas lankytojų.

O bet tačiau… Į McDonalds Londone vaikščiojau atkakliai ir su viltimi, kad viskas bus kaip Vilniuje, Kaune ar Rėgensburge (toks miestelis prie Miuncheno, kuriame daug kartų teko lankytis ir jau gal dešimt metų ten valgau burgerius – esu net Naujuosius Metus tame McDonalds paminėjęs)). Deja visada buvo vis ir kitaip, o kuo toliau, tuo prasčiau. Į detales nelendant, vieną kartą laukiau greito maisto penkioliką minučių, antrą kartą neturėjo Big Mac, todėl turėjau disputą su restorano vadybininku dėl jo noro man įkišti kažką kito*, trečiąkart restoranas neturėjo ledukų. Galiausiai tokie dalykai mane privedė iki to, kad šiandien nusprendžiau nestovėti kilometrinėje eilėje, kuri būdinga tik McDonalds ir perėjęs gatvę, aplankyti Burger King‘ą.

McDonalds būdinga eilė – koks jaukumas užtat.

Kaip žinia – karalius gali būti tik vienas ir juo tikrai nebus klounas. Burgerkinge pietų piko metu taip nebuvo eilių, kad jas rinkdamiesi sudarėm. Čia viskas nauja, nematyta ir neragauta. Aš rinkausi pagal kalorijų kiekį, damos pagal tik joms suprantamus standartus. Iš pradžių galvojau, kad viso komplekso arba meal’o imti neapsimoka, nes bulvės bei gėrimas turėtų būt tas pats ir, Dieve, kaip aš klydau.

Retas save gerbiantis restoranas alkoholikams leidžia viduje būti

Tai pradėkim nuo garnyro. Bulvytės yra gerokai stambesnės nei McDonalds, bet jų mažiau. Man patiko tai, kad jos didelės, traškios, o viduje – minkštos. Mergaitės raukėsi ir sakė, kad McDonalds padaro geriau. Servetėlių taip pat pagailėta. Nežinau kodėl ir kaip, bet išsinešimui davė vieną, aš išsikovojau daugiau. Šiaudelis gėrimui supakuotas į plastiką ir kai rankose laikai maistą, tikrai sunku išsipakuot. Palyginimui, McDonalds šitą bėdą išsprendė popieriumi, kurį lengva viena ranka drąskyti. Tiesiog smulkmenos, kurios sugadina nuotaiką ir ne valgai, o kariauji. Neįsivaizdavau kaip galima sugadinti kolą, bet šita turėjo padidintą cukraus kiekį. Kažkas negerai [kola ir BK, ir Mickey Dees yra iš tų pačių pilstymo fabrikų Anglijoje, kur 70% darbuotojų yra vardu Nerius, Wojtek ir Tautvydas, tai nieko nepaaiškina, bet jums bus pravartu žinoti - redaktoriaus pastaba].

Jeigu dar jėgos yra apyligės, tai Burger King‘o mėsainiai siunčia visus kitus greito maisto restoranus į užribį. Taip, jie brangesni**, bet dievaži – mes čia ne uogienės ant bulkos susirinkom. Pasirinkimas yra daug didesnis nei kitur (jūs žinot kur, nes visur), jie yra mėsingesni, skanesni, didesni ir palieka savo priešininkus evoliucijos pakopos apačioje [būtent iš BK buvo nusižiūrėtas McD "Big Tasty", kaip sotesnis, sudėtingesnis, sultingesnis burgeris, ir ne veltui tapo populiarus - redaktoriaus pastaba].

Angusas: Beveik kaip iš AC – žaibas – DC

Kadangi rinkausi pagal kalorijų kiekį, tai ėmiau Angus Smoked Bacon And Cheddar. Jam specialios rūšies jautieną perka iš labai Škotijos šiaurės kažko ir jie ten kažką, po to įdeda truputi druskos, deda ant liepsnos ir pagardina šamano užkeikimu, o šituo nuodo deda daug daugiau negu į kitus burgerius. Viską išskyrus užkeikimą galiu pagrįsti, bet pastarasis irgi jautėsi. Mėsa kepta karštai, nes su plutele, sultinga. Sultys beveik rožinės ir greito maisto restoranuose aš taip dar nevalgiau.

Wooperis sunkai įveikiamas (ir kas nors pamokykit autorių fokusuoti)

Whooper’is su sūriu nedaug atsiliko. Moteriškai burnai ir skrandžiui jis pats tas. Dūsavo manekenės, bet suvalgė ir įvertino maksimaliai. Bandelė nesausa ir standi abiejose. Labai gerai laiko viską kartu, niekas nebyra per kraštus kaip nekaikur. Tiesiog gerai.

Gale reziumuojant galiu pasakyti, kad mėsainį geresnį iškepa Burgerkingas, darbuotojai ten irgi gražiau šypso, neturi nesuprantamo akcento. Gal rasizmas, bet taip geriau man. Dėl bulvių aš nesinervuosiu, nes daržovės vistiek bobų maistas, bet gėrimas, servetkės ir kitos klaidos jiem kainuoja dvidešimt „procentų simpatijos“ – keturios žąsys.

Atvėriau pandoros skrynią, sako autorius, vėl sufokusavęs savo kamerą į baskietkes ir purvinus džinsus.

Dviese išleidome apie keturioliką svarų, dar žinomus kaip pemšešis litus.

Paragauti galite visur nuo Tokyo iki Maskvos (tik Vilniuje dar nėra). Tinklalapis. FB profilis.

Darbo laikas priklauso nuo restorano, į namus nepristato, staliukų rezervacijos nėra.

—

Autorius yra didelis ponas, moterų numylėtinis ir alkoholikas, turintis šimtus porų batų. Jis gyvena ir kuria Londone. 

—

* Neva tai kažkoks nusmurgęs vištos mėsainis gali prilygti Big Mac, nesvarbu, jog kaina vienoda.

** Tai ne problema tiems iš mūsų, kurie yra gaunantys pajamas.

Labai norėjau, kad man čia būtų nepatikę: iš paiko užsispyrimo, nes nemėgstu restoranų, kuriuos visi prisispyrę man rekomenduoja, o apie Šturmų švyturį rašė ne vienas ir ne dešimt Laukinių Žąsų skaitytojų. Planas nepavyko – likau sužavėtas.

Šturmų švyturys yra prie Kuršių marių, buvusiame Kintų žvejybos uoste. Rasti nesunku (jau beveik privažiavus Ventės ragą, matosi prie vieškelio), tačiau toli nuo visų pagrindinių kelių: vien nuo Šilutės 23 km., o tu dar nuvažiuok į Šilutę, Lietuvos pakraštį. Dalis restorano mėgėjų keliasi per marias iš Nidos (ypač kai pabosta Kuršių Nerijos maisto banalybė ir neviltis) ir paskui ilgai pasakoja vieni kitiems, kiek sumokėję už pasiplukdymą: vienam žmogui į vieną pusę bilietas kainuoja 40 litų. Prieš kelerius metus plaukėme iš Nidos aštuoniese ir sumokėjome kurortinio verslo atstovams 640 litų dar nepradėję valgyti. Kitam tiek užtektų susimokėti už dvi savaites atostogų kokiam Juodkrantės sandėliuke.

Ant lentos paprastai būna specials, bet Šturmuose ant vienos lentos telpa visas meniu.

Jei jums ši kaina atrodo baisi, tai šiaip jau Šturmų švyturys yra ne tiems, kas labai skaičiuoja nuolaidų kuponus. Jei sveriant šviežią žuvį prieš kepimą, jums reikia klausti, kiek kainuos, tai, ko gero, ši vieta ne jums (pusė nedidelio starkio mums kainavo 88 litus, ir buvo negaila – bet apie tai vėliau).

O dėl transporto, na, ką čia pasakysi dėl transporto. Man šį kartą patiko apsistoti nakčiai, nes čia pat yra ir viešbutis. Tada nereikia galvoti apie vairavimą. Kad neprasimanytumėt kažin ko, viešbutyje apgyvendinimas kainuoja atskirai: nesitikėkite nemokamai užnakvoti tiesiog todėl, kad daug suvalgėte ir išgėrėte. Mums nepavyko (galbūt todėl, kad ir neprašėme).

Jeigu iš pirmo žvilgsnio jums pasirodys, kad čia dar viena cepelininė, tai jūs klystate. Įsižiūrėkite: interjeras geras, nepigus.

Šturmų švyturys viską daro, kaip sakoma, paprastuoju būdu, ir nesiruošia niekam pataikauti. Meniu labai trumpas ir visas telpa lauke ant mokyklinės lentos (vasarą šviežios žuvies pasirinkimas mažas, sako šeimininkas, rudenį būna geriau; be to, būna dar ir lašišos ir jų kepsniai). Darbo laikas palyginti trumpas, nes viską apšokinėja viena komanda. Gėrimai – tokie, kokius šeimininkai mano esant reikalingus. Nėra degtinės, kad ir kaip jos maldautų atvykstantys rusai. Kai kurie iš jų būdavo pastebėti atsivežant savus velnio lašus ir skanaujant juos automobiliuose. Jie burba, kad jiems nepataikaujama, bet už tokį užsispyrimą dar labiau gerbia šeimininkus ir paskui atvažiuoja vėl.

Kai staliukas rezervuotas, tai atrodo štai taip.

Vynas – tik baltas, ir tik dviejų vynuogių veislių, o alaus ir visai vienintelė rūšis (16 Lt už 0,75 litro butelį; taip, čia ne vieta pigiai prisiplempti – jau garbioji Vilniaus Užupio Špunka kraupina visus skriagas, prašydama aštuonių litų už bokalą, o čia prašom, šešiolika).

Įėjus vidun, aiškiai matyti, kad restoranas su pamariu bendrauja ir siejasi tik per maistą ir per vaizdą už lango. Šeimininkai – vilniečiai, ir tiek restorane, tiek viešbutyje viskas per šviesmečius nutolę nuo kurortinio auksinių avinėlių purtymo stiliaus, ir ačiū jiems už tai. Nepykite, visi likusieji Kuršių nerijos ir pamario žmonės, jūs turite daug gerų bruožų, bet svetingumo verslo išmanymas nėra vienas iš jų. Jūsų ribotas ir nemokšiškas poilsiautojų skabymo sportas yra tai, dėl ko daugelis degsite pragare. Čia, Šturmuose, yra kitaip. Čia skoningas Vakarų importas, ir net stilizuotas žvejo aplinkos interjeras yra skoningas ir nebadantis akių, kaip ir popierinės servetėlės ant stalo su senu, vokišku, Ventės rago žemėlapiu.

Išgalvota istorija apie tai, kaip Šturmuose esą NE KARTĄ lankėsi Gerard Depardieu, iškabinta akivaizdžiai trolintojų pagamintame laikraštuke restorano salėje, surado lengvatikių ir iš turistinės literatūros leidėjų tarpo. Taip akivaizdžios antys tampa faktais.

Pradedame nuo žuvienės (22 Lt už 600 ml., porcija keliems) – švelni ir kvapni. Konsistencija primena net pertrintą vištienos sriubą iš vaikystės. Virėja įlašina žuvies ašarų ir pataria burti. Čia kai reikia sugalvoti norą. Turbūt labiausiai nepiktybinis iš visų prietarų. Geriau, nei vytintą žuvį į stalo kraštą daužyti, kad suminkštėtų. Ne, rimtai, žuvienė buvo puiki.

Perpelės straganina.

Dabar perpelės straganina (40 Lt). Pavadinimas skamba labai rusiškai, nes jis toks ir yra: užšaldyta žuvis, labai plonai supjaustyta. Viskas būtų tiesiog gerai, bet čia dar ir gudrus priedas iš marinuotų paprikų, pomidorų ir konservuotų žaliuokių – nieko ypatingo, visiems pažįstamos sudėtinės dalys, tačiau suderinta taip, kad geras patiekalas tampa įsimintinu. Klausiu – patys nuo žaliuokių smėlį valote? Valom, sako. Žaliuokės iš Dzūkijos.

Vasaros salotos, nors ir iš paprastų sudėtinių dalių, buvo išmanios ir nuostabiai gaivios.

Panašiai pasakyčiau apie vasaros salotas (40 Lt): jokios egzotikos (nebent egzotika laikytume žuvies drebučius) – braškės, miško uogos, trešnės, kriaušės ir saldaus pieno sūris. Sugalvok tu man. Jūs tokias kur nors kitur Lietuvoje matėte? Ne. O kodėl? Sudėtinės dalys iš mėnulio atskraidintos? Ne, tiesiog kitur nėra fantazijos ir profesionalumo. Šturmų švyturys galėtų būti mokykla, kaip virtuvėje reikia pratintis galvoti. Tenudžiūva ranka, be išmanymo kapojanti pomidorus ir agurkus dideliais kavalkais ir drebianti ant lėkštės kaip „Šv.daržovių salotas“. Ne šventos tos jūsų daržovės, jei be išmanymo ruošiamos. Mokykitės iš šio restorano.

Keptas starkis ant paprastos medinės lentutės. Ši porcija – 88 Lt.

Pagrindinis patiekalas – starkis. Žuvį pats išsirenki iš tų, kurios sudėtos ant ledo; mūsų pokylis nedidelis, todėl pasirenkame nedidelę žuvelę ir paprašome iškepti jos pusę. Patiekta ant paprastos medinės lentelės, žuvis daro įspūdį paprastumu, kvepia marių vandeniu ir daugiau niekuo. Jokio, apsaugok Viešpatie, fermentinio sūrio luobo arba grietinėlės padažo, kuriuo smaginasi tie, kas neturi gerų sudėtinių dalių ir dangsto prastas įvairiais priedais. Čia trijų skonių padažai sudėti šone. Garnyras prie starkio – žiūrėkite nuotrauką – dar kartą rodo paprastų dalykų triumfą: smulkiai supjaustyti kopūstai, agurkai, serbentai, mangai. Gaivu ir pritaikyta prie švelnios, kaip oras, marių žuvies.

Garnyras, patiektas prie žuvies, nusipelnė atskiros nuotraukos.

Keturiese, išgėrę du butelius vyno ir kelis butelius alaus, su arbatpinigiais sumokėjome 494 litus (be gėrimų sąskaita būtų turbūt perpus mažesnė, bet juk atostogos, kartais galima ir atsipalaiduoti). Ar verta tų pinigų? Absoliučiai, šimtu procentų, net neskaičiuojant šeimininko surengtos asmeninės ekskursijos į jo žuvų rūkyklą, čia pat, prie uosto (nežinau, ar visiems tokia garbė, bet, manau, jei paprašysite, parodys ir jums).

Šis restoranas kuria tai, kas pavyksta tik geriausiems: įspūdžius, prisiminimus ir trumpalaikį potyrį paverčia ryškia atžyma gyvenime, prie kurios norėsis grįžti, bent jau man. Penkios žąsys iš penkių.

Šturmų švyturys, Šturmų kaimas, Kintų seniūnija, Šilutės rajonas. Tel. +370 650 90139 Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo 13:00 iki 21:00.

Kadangi jau man padidino algą (aš jums pasakysiu, jau ir šiaip iš visko atrodo, kad Laukinėse Žąsyse pas mus pradėjo eit pajamos, nes vadovas gerbiamasis Užkalnis anksčiau tai visą laiką aiškindavo, kaip nėra pinigų tam, nėra anam, o dabar net nusipirko iPhone – ir dėkliuką jam už tiek pinigų, kiek man su mano drauge anksčiau už tiek galima buvo mėnesį maitintis – be neesmė, tai va, dabar jau pradėjo normaliau mokėt, man atrodo, čia tie pinigai iš reklamų eina, bet ką aš žinau, o gal jisai dar iš kažkur ima pinigus, nes ofise visą laiką prie kompiuterio kažką kombinuoja, bet jau daugiau jums nepasakosiu, nes neetiška).

Tai štai, kadangi mano draugė buvo pas mane vakar atėjus vakare į svečius, išgėrėm vyno, ir taip išėjo, kad liko nakvoti, tai ryte jau nusprendėm pasilepinti ir pusryčius valgyti ne namie. Tai Šekspyras, pagalvojom, tiks tam reikalui puikiai, kaip pirštinė ant rankos, ar dar kas nors delne, nu čia dabar, pasąmonės srautas tiesiog. O dar A.Užkalnis yra rašęs apie Šekspyrą prieš pora metų. Bet tai buvo seniai – tada mes su savo drauge dar nebuvom kartu, ir aš Žąsyse nedirbau, for that matter.

Ant tų pagalvių bare tai išvis galima visiškai užsnūsti, tik galvą padėjus, tokis jaukumas.

Bet įsivaizduokit, jau mes tipo išsikrapštom eiti, taigi prisiminė mano simpatija, kad ji pažadėjusi buvo seseriai jos vaiką pasižiūrėti, kol ta ten kažkur eis, tai vienu žodžiu mes turėjom dar nepilnametę mergaitę su savim vestis tų pusryčių. Aš sėdžiu, galvoju, laba dieną, kodėl visada taip? Visą laiką pilna galva reikalų jai. Jei einam kur nors, tai palauk man dar reikia į Drogą užeiti ir panašiai, kodėl merginos negali viską susiorganizuoti kaip mes, vyrai? O gal aš dar jaunas ir ko nors nesuprantu. Greičiausiai jaunas.

Tai va, buvo jau po vienuolikos, kol mes atslinkom, bet pusryčiai dar buvo.

Ingliš brekfastas visame gražume, kepti pomidorčikai, pupytės tomeitų padaže, kumberlando dešrytė, nu gražuma.

Aš pasiėmiau angliškus pusryčius, nes jie yra brangiausias dalykas ant meniu. Ne, juokauju, ne dėl to. Ir ne brangiausias, ten dar yra kepsnys su kiaušiniu, and stuff.

Šita lėkštė (30 Lt) buvo meniu aprašyta, kad bus su skrebučiu, bet skrebutį, deja, pamiršo. O gal jie tiesiog žino, kad aš baltos duonos šiaip jau nevalgau, čia nuo tada, kai pradėjau sportuoti. Sako, ir mano šefas A.Užkalnis sportuoja dabar, bet negaliu patvirtinti, nes jis slepia nuo visų. Tik pagalvokite, kokia valstybės paslaptis.

Skrebutis nebuvo vienintelis pamirštas dalykas: šiaip jau ir amoralinis vanduo, kai perskaičiau čekutį, yra “su citrina”, bet citrinos kažkaip nebuvo. Gal virtuvėje žmonės įsimylėję ir šiek tiek išsiblaškę.

Man pasisekė šiaip labiau, negu tada gerbiamam Redaktoriui: ir kiaušiniai neperkepti, maloniai skysti, ir pomidorčikai iškepti ir kryžiuku perrėžti just so, absoliučiai kaip turi būti (o dar čia yra simbolinis kryžiaus ženklas, kaip ant angliškų hot cross buns, jei tokias žinote, labai gerai dera prie Bernardinų gatvės pakylėtos aplinkos ir visų religinių undertonų, nes neveltui ten vaikšto nuo pat ryto turistai po savo piesza pielgrzymka), ir toji kielbasa yra labai panaši į gerą anglišką Cumberland sausage, ir net matosi šiek tiek tos angliškos klasikos: pupelių-fasolių tomeitų padaže, na, tik kažkokios jau tokios smulkokos tos pupelės. Pavadinsiu jas pupytėmis.

Ai, ir hash brown – bulvių užkeptukas trikampinis – buvo irgi labai geras, nors aš nevalgau tokio maisto.

Plakta kiaušinienė su lašiša

Mano draugė valgė kiaušinienę su lašiša, sakė, nieko blogo; kiaušinienė kaip kiaušinienė (15 Lt). Lašišos esame ragavę geresnės, bet Lietuvoje su ja sunku, reikia pačiam nusipirkti Tymo turguje iš pono Katino (tokia pavardė) ir užsisūdyti, tada būna kažkas tokio, o deja smoukyta lašiša, kuri būna parduotuvėse ir kitokiuose prekybos centruose, tai not good. Tik nėra lengve Tyme tuos žuvininkus susirasti, jei niekas už rankos nuvedęs neparodo, tai jų būna, tai jų nebūna, bet galima pasiklausinėti prekiautojų aplinkui. Tik brangoka, nors mums tai kas. Dabar pasikeitė finansinė situacija.

Tokie škotiški blyneliai tai buvo labai puikūs. Uogienėje atsispindi langas ir egzotiniai augalai.

Tai mergaitei tai paėmėm škotiškų blynelių, tai gali paragauti, ko neragavusi, nors bendrai draugės sesė tai gal ir nuveda ją į restoranus, o gal ir ne, kažkaip aš su draugės sese mažai bendrauju, nors gal reikėtų.

Blyneliai (8 Lt) pasirodė nerealiai purūs, kildinti, matyt, su kepimo milteliais, ir tikrai buvo įspūdingi. Ko nepasakytume apie kavą, nes kava tikrai ne palei kalibrą tokiai įstaigai. Reikėtų kažkaip rimčiau į tokį dalyką pažiūrėti. Nes nu suprantat, kai ten tokie viskiai, kur iki 125 litų už šotą (40 ml.) , tai būtų virš trijų štukių litų už litrinį butelį, tai kažkaip tą kavą susitvarkykit. Ar aparatą naują, ar kažką.

Viskiai išstatyti visuotinei delektacijai.

Tai krc, ką aš galiu pasakyti. Man atrodo, kad mano šefo įvertinimas keturiom žąsim lieka. Vis tiek vieta pakankamai išskirtinė, be to, jeigu labai suvartysiu, tai mano bosas ten nebegalės nueiti ir ramiai pabūti, o jam ten visai prie namų. Ne,  nu rimtai, įvertinimas stays.

Ai o dar vat kas pasirodė – tik sėdėdami sužinojom, kad dabar pas juos sekmadieniais 30% nuolaida nuo visų meniu patiekalų, tai nors būtų sąskaita išėjusi 90 Lt, bet 27 Lt numetė ir prašom, pavalgėm už 63 Lt. Dar septynis litus palikau arbatpinigių, kaip mokė viršininkas.

Shakespeare Hotel, Bernardinų 8, Vilnius. Tel 8 5 266 6885. Tinklalapis. Facebook profilis.

Darbo laikas nenurodytas, bet baras tiksliai dirba iki vidurnakčio. Restoranas, manau, pradeda anksti: visgi viešbutis.

Būna tokių apžvalgų, kur imuosi rašyti sunkiom rankom. Ne todėl, kad labai blogai, o todėl, kad Lietuva pilna vietų, apie kurias ką nors įdomaus parašyti labai sunku. Nebent rašyčiau, kaip man kartais pasitaiko, apie susijusius ir nesusijusius dalykus.

Taip jaučiuosi, kai man parašo apie absoliučiai niekuo neįsimenančias vietas, ir geruoju siūlo: „aplankykit, tikrai nepasigailėsit“. Žmonės mielieji, jūs dažnai nežinote, koks žemas yra mano gailesčio slenkstis. Bet čia ne apie tai.

Kėdės pagamintos iš atidirbusios medinės taros, arba gal iš niekada nedirbusios.

Įdomiausias dalykas apie Tuborg Beach Bar yra, turbūt, jo oficialus adresas (o Laukinėse Žąsyse mes privalome pateikti tikslų adresą), kuris yra „Nidos-Smiltynės plentas 7, Nida“. Nė velnio jis ne Nidos-Smiltynės plente. Tiesiog jūros takas, vedantis nuo Auksinių Kopų poilsio namų prie gelbėtojų stoties, neturi pavadinimo nuo ten, kur baigiasi G.D.Kuverto gatvė – ir adresui paimtas artimiausias pavadintasis kelias. Arba net ne artimiausias. Vienu žodžiu, tikiuosi, laiškanešiai neina jų ieškoti, nes neras. Kaip ir mokesčių inspektoriai.

Ne, šiaip jau, ten įdomūs (although nepatogūs) dar ir jų krėslai, padaryti iš medinių palečių liekanų.

Noriu galvoti, kad tas paletes išplauna į krantą jūra per audrą kartu su gintarais. Tie medgaliai ant pliažo būna pažymėti įvairių šalių žymomis (čia, įsivaizduokim, ir Jamaikos dėžės, čia ir Indokinijos mediniai laiškučiai) ir paskui beach-comberiai ryte randa tuos meilės laiškus iš viso pasaulio, ir iš to medžio štai atsisėdę hipsterių auksarankiai su obliais, pjūklais ir plaktukais, kaip kokie latter-day bibliniai juozapai, sumeistrauja krėslus, bet tai turbūt būtų pernelyg romantiškas užsisvajojimas.

Manau, krėslai – kaip ir gultai, ant kurių gali išsitiesti ypatingai vėsūs ir atsipūtę lankytojai – yra vis dėlto buvo gauti ir pagaminti organizuotai.

“Eat me”, sako vėliavytė. Indeed, du kartus prašyti nereikės.

Kaip latentinis pramoninio ir modernaus alaus mėgėjas (buvau pastebėtas apie tai rašant), tai negalėjau nepasidžiaugti, žinoma, kad čia brandinta Tuborgu, kurį labai mėgau tais laikais, kai buvau labai jaunas, gyvenau Lietuvoje, ir Tuborg, Lapin Kulta ir kitokius importinius alus mielai rinkdavausi todėl, kad jie buvo importuoti ir brangūs. Aš to nesigėdinu. Liekamieji reiškiniai liko iki dabar.

Dabar Tuborgas yra importinis brandas, bet verdamas Utenoje, ir aš pats negaliu pasakyti, kodėl man jis labiau patinka, negu Carlsbergas, gal dėl kartesnio Tuborgo skonio, o gal todėl, kad Britanijoje Carlsbergas per daug  įstrigo kaip marozų (chavs) mėgstamas brandas. Žinoma, brandas nėra atsakingas už savo garbintojus, kaip kažkada sužinojo Burberry.

Pažiūrėkim, kas per maistas. Meniu labai nedidukas, ir pozicionavimas yra labai tikslus: maistas prie alkoholio arba maistas pagirioms. Dviejų rūšių burgeriai (čia jų nevadina mėsainiais, ir mano širdis jaučia, čia jiems galutiniame vertinime gali pridėti kokią žąsies kulšelę), dviejų rūšių wok‘ai (su vištiena ir su krevetėmis), septynios picos (kurių neišbandėm, matėm, kaip valgo kiti – blogai neatrodė), pagaliau, visų pasikėlusių sostinės Azijos virtuvės vertinama ir šlovinama Tom Yum sriuba, arba gal tiesiog sriubitė and pachmielo.

Čia jie kartais taip ironiškai sako su i trumpąja, nors daug kas kaltina būtent, kad aš legitimizavau beraščių spelingą, tačiau tai nėra tiesa: fonetinį budulių kalbos variantą sugalvojo Rimas Šapauskas, ir aš tik pradėjau energingiau jį užrašinėti, o Duskit Pavidolei brandas tik įteisino šitą barbariškumą jūsų visų džiaugsmui.

Sriubitė

Tai štai, nuo sriubytės ir pradėsime.

Neįtikėtinai vėsūs ir pabuvę Vietname ir Laose mūsų sostinės gyventojai labiausiai už viską mėgsta pasakoti apie tai, kokia turi būti tikra Tom Yum sriuba (ne tokia, kaip pas mus), o tokiose vietose, kaip Briusly Vilniuje, kalbas apie tai galite išgirsti dažniau, negu fotografų forumuose razborkes tarp Nikono ir Canono mėgėjų, kad juos kur galas.

Sriuba (12 Lt) čia yra, tiesą sakant, tik aštrokas skystas sultinys, ir tiek. Čiliai yra viduje. Aš kaip įsivaizduoju, kad pergėrus iš vakaro, vis tiek gerai užsrėbti karšto ir aštraus skysčio, bet fantastika tai nėra.

Burgeris prie alaus.

Burgeris su jautiena (20 Lt) yra toks, na, gal trys žąsys iš penkių (nors mes atskirų patiekalų nevertinam, bet čia atostogos ir Nida, tai prašom žiūrėkit, kad visko būna), nėra nei mėsa kažin kokia, na, bulvytės pusė velnio. Ai, pavargau šiaip jau burgerius vertinti, pasakysiu aš jums. Suvalgiau, ir buvo nieko, bet kad dėl jo grįžčiau? Nemanau. Nors, antra vertus, čia gi tiesiog prie alaus. Aš atsimenu, kaip per darbo keliones į Jerevaną tame pačiame Marriotte po dienos darbų valgydavau tokį labai pusėtiną burgerį už dvimpenkis dolerius su labai pusėtinu armėnišku alumi, ir ką? Ir nieko. Tai ir čia panašiai. Šalia pliažas, yra alkoholis, ir ką daugiau. Aptarnavimas geresnis, nei tuose ledų pardavyklose abipus tako (šiaurinėje pusėje – nerealiai pikta teta, pietinėje – mergaitė, kuri visada tingi stovėti prie savo ledų, ir būna kur nors pabėgusi).

Wok su vištiena

Galiausiai wok‘as (20 Lt). Storieji kvietiniai udon makaronai nebuvo blogi, bet jau saldaus ir nebrangaus teriyaki padažo užvaryta taip, lyg nebūtų rytdienos. Viskas kliurksėjo šitame saldume. Mes, lietuviai, apskritai labai lengvai pasiduodame saldumo vilionėms (nesakau, kad aš pasiduodu – jūs pasiduodate). Matyt yra taip, kad mūsų katalikiškas paveldas prasimuša ne tik per meilę barokui architektūroje ir sietynuose, bet ir saldaus dančio fenomene.

Alus buvo šaltas ir viskas su juo buvo gerai (7 Lt). Jie turi kokteilių nelabai didelį sąrašą, neišbandėme, kaip jie padaryti, bet jie eina nuo Jim Beam su kola (10 Lt) iki Mojito arba Long Island Ice Tea (20 Lt). Atsiskaitymas tik grynais pinigais (už viską, ne tik už kokteilius). Tiems, kas pradės burgzti apie tai, o kodėl kortelių neima, tai aš jums pasakysiu, kad laisvoje šalyje, kokia yra Lietuva, dar niekam nėra privaloma priimti korteles. Čia tik prekybininko laisvas pasirinkimas, ir pirkėjo laisvas pasirinkimas, ar jam tas variantas tinka. Grynieji pinigai kol kas yra legalūs.

Keturiese greitiems pietums su pora alaus išleidome 101 Lt ir dar palikome arbatpinigių. Trys žąsys iš penkių.

Tuborg Beach Bar, Nidos-Smiltynės plentas 7, Nida. Tel. +370 692 81067 . Tinklalapis. Facebook puslapis.

Darbo laikas niekur nenurodytas. 

Pradėkime nuo to, kad aš visą savo gyvenimą nemėgau nei žuvies nei ryžių. Visokius ikrus valgiau irgi tik todėl, kad jausčiausi geresnis už kitus. Valgymas pagaliukais man yra pernelyg komplikuotas, nes valgydamas esu įpratęs kažką veikti, kaip tarkim skaitymas, rašymas ar kitų žmonių valdymas. Būtent dėl to aš taip aukštinu burgerius, bulvytes, o laisvu metu su dideliu malonumu naudojuosi peiliu ir šakute, kaip civilizacijos simboliais. Kiniečių restoranuose pabrėžtinai valgau su peiliu ir šakute, nes nelaikau savęs laukiniu azijiečiu. Esmę supratot.

Deja, kai dirbi naktimis ofisuose, tenka susitaikyt su žiauria realybe, kad įrankių nepasirinksi. Maistas užsakomas neretai irgi kolektyviai, todėl taip jau nutiko, kad buvau įspraustas į visiškai nemalonų kampą. Mano išankstinį nusistatymą galite suprasti.

Taigi, netoli nuo gimtojo Marble Arch, su kolega keliavome vėlų pirmadienio vakarą prie jų pamėgto Yo Sushi, kur mūsų jau laukė besišypsanti padavėja su maišais, kurie turėjo papirkti biuro chebrą.

Kadangi sušinės man nepatinka, tai jose ir nesilankau. Šioje mane labai maloniai nuteikė po restoraną vinguriuojantis konvejeris, ant kurio sudėti patiekalai taip ir rėkė – paimk mane. Kažkada mačiau tai per televizorių, dabar net apčiupinėjau. Andrius jau rašė apie technologijų pergalę ir kaip jos palengvina gyvenimą. Aš manau, kad ne visada lengviau, bet tikrai daug smagiau.

Toliau apie pačią vietą – švaru, linksma. Muzika patiko, nes grojo Little Dragon, kurių šiaip niekur negroja kitur. Staffas atsipalaidavęs, smagiai reagavo į mano išsidirbinėjimus ir juokelius. Dar miso sriuba* ir vandeniu pavaišino. Jis čia bėga iš spec. kranelio gazuotas ir gėrimas tampa mažu žaidimu (bėga ir negazuotas iš gretimo kranelio, bet jau mažiau stebuklas). Kol kas aš išsišiepęs iki ausų.

Neskiriu aš sušio nuo sašimio ir man jie visi skamba kaip vienodi charakiri. Vienur yra žuvis, kitur yra žuvis ryžiuose, trečiur yra žuvis ant ryžio, o charakiri tai peilis žarnose. Užtai labai draugiška kolegė nusprendė mane paprotinti ir padaryti mažiau laukiniu.

Autorius sako, kad čia Kalifornijos sušiai, ir mes turime paimti jo žodį dėl to. Nes mums redakcijoje pasirodė, kad čia sukapotas kirviu Amazonės pitonas, valgęs mokyklinius trintukus, bei buteliukas low-grade smazkės seniems VAZ automobiliams. “Ir dar apsisaugojimo priemonė”, pridūrė ofise nenustygstantis David Krycko, iš ko mes matome, kas kam rūpi.

Pirmas mano bandymas buvo California Roll. Nenorėjau su savo mėsėdžio skrandžiu tiesiai pulti į žalios žuvies pasaulį. Krabų lazdelių įdaras buvo pats tas. Kažkada Lietuvoje valgiau – nepatiko, o čia skaniau. California box kainuoja £5.00.

“Maki pradžiugino ir didelius, ir mažus”, sako autorius. Mes tai redakcijoje kokią valandą verkėme, žiūrėdami į nuotrauką.

Mergaitės labai mėgsta maki. Turbūt dėl mažo kąsnio dydžio. Valgėm mes cucumber maki, aš vienas surijau avokado maki, nes avokadas labai sveika, žinokit. Vėliau iš manęs labai šaipėsi, kad neragavau salmon maki, tuna maki ir prawn maki. Kaip supratot, tai čia jūros gėrybės ir žuvys. Viena maki box kainuoja £6.00, joje yra visų po tris makius. Trys dėžutės buvo pats tas.

“Vaisiai yra labai malonus kontrastas žaliai žuviai”, sako autorius, ir bent jau dėl šito jis neklysta. Nuotrauka primena pagal kokybę 1975 metų Vokietijos Demokratinės Respublikos reklaminę brošiūrą apie naują venerinių ligų gydyklą Erfurte.

Labai patiko nigiri, o labiausiai išsiskyrė tamago nigiri. Iš pradžių pagalvojau, kad ant ryžių viršaus koks tai vaisius ar saldainis puikuojasi. Pasirodo, ten omleto gabalėlis. Vis vien labai skanu. Saldu, dar su vasabi ir soja išvis skonių jūra. Iš nigirių prisiverčiau paragauti dar salmon, tuna ir beef. Atskiro paminėjimo vertas beef, nes žalia ir labai aštri jautiena su lašeliu majonezo yra Japonija pritempta iki Vakarų pasaulio. Julius Panka iš pykčio antrą kartą nupliktų nuo tokių sėkmingų kosmopolitizmų. Nigiriai atkeliavo dviejose mixed box po £7.00. Kai kuriose dėžutėse dar būna įdėta ir vaisių, kurie kaip ir ten neturėtų būti, bet labai skaniai gražiau aš tą vynuogę. Dar buvo pridėta sojų, kurios turi daug baltymų, bet dėl rasistinių sumetimų jų taip pat nevalgau.

Šią nuotrauką apie dėželę “su mėsa” mes publikuojame todėl, kad, quite simply, per visą mūsų patirtį redakcijoje mes nematėme baisesnės kokybės nuotraukos. Net Davidas Krycko, kai patamsiais fotografuojasi parkuose susiglaudęs su savo drauge telefono “Nokia” pagalba su 0,5 megapikselio kamera, ant ištiestos rankos, gauna geresnes nuotraukas, negu šitas siaubas.

Prie mėsos pridedam ir aštraus viščiuko iso ir traškios antienos futomaki. Ir vėl mėsa ir vėl gerai. Net širdis atsigavo valgant, nereikėjo nei sojos, nei vasabi. Visas šitas atkeliavo dvejose meaty box, kurių kiekviena kainuoja £7.00 . Kolegos valgė crunchy prawn iso, katras yra traškios krevetės ryžiuose.

Paryčiais baigus darbus ir laukiant metro, kelionei namo pasivaišinome sake, kurios 300 ml buteliukas yra maždaug šešių svarų vertės ir keturiolikos laipsnių stiprumo. Po keturių tokių man pagaliau užteko drąsos paragauti sashimi iš large salmon ir tuna box – £7. Nežinantiems – tai tiesiog žalios žuvies riekelės. Labai jau mirkiau aš jas sojoj ir vasabyje ir gausiai užkandau imbieru ir tai buvo valgoma. Gal skonis ir diskutuotinas, bet suma sumarum** labai linksma.

Pabaigai galiu pasakyti, kad buvo gerai. Labai gerai. Minusai yra mano pačio išsidirbinėjimas, kurio bus gerokai mažiau, kai eisiu čia valgyti burgerio. Taip, jie pataiso burgerį ir sakė, kad būna labai skanu. Turiu pridėti, kad skrandis veikia puikiai, kolegos labiau gerbia, o žuvies suvalgiau trejeto metų normą. Penkios žuv… žąsys. Kaip už žalią žuvį ant šaltų sulipusių ryžių tikrai neblogai.

Septyniese sumokėjom £135.50***.

—

Yo! Sushi, 15 Woodstock Street, London W1C 2AQ. Tel. +44 20 7629 0051. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki šeštadienio: 11:00 – 23:00. Sekmadieniais: 11:00 – 22:30.

—

* Niekad daugiau jokių miso ir kitų sriubų.

** Sori, Andriau. [Nieko baisaus, Kiprai. Tavo lotyniškas spelingas toks pats puikus, kaip tavo nuotraukos! - redaktoriaus pastaba]

*** [Autorius norėjo palinkėti jums kažko tai šiuo ubagišku pastebėjimu apie savo neva "turtingumą", bet pamiršo net tai padaryti, ir rezultatas gavosi graudus - redaktoriaus pastaba]

Kai apie kokį restoraną parašau nelabai gerai, arba ten būna tiesiog kulinarinis Armagedonas, man priekaištauja: kam išvis ten ėjai? Reikėjo tiesiog neiti.

Tiesiog neiti man negalima. Mano darbas toks – esu Lietuvos didžkukulių ir salotų metraštininkas, ir turiu klausyti visas kulinarines dainas: ir linksmas, ir liūdnas, ir net tokias, nuo kurių norisi, kad tas apsilankymas restorane būtų paskutinis gyvenime. Kad toliau jau nebereikėtų nieko valgyti, o tik atskristų angelas su prijuoste ir pamaitintų dangišku nektaru. Ir pakutentų sparnu.

Čia ne restorane, čia ant marių pakrantės. Galima išeiti ir pasivaikščioti pavalgius. Geriau, tiesą sakant, yra išeiti ir pasivaikščioti nevalgius.

Jei čia jums atrodo pernelyg panašu į pamišusio menininko svajones, tai nebijokite. Čia dėl to, kad pasakosiu apie restoraną Preiloje, kur patenku, numynęs ryte dviračiu 10 km. nuo namelio Nidoje, ir dėl didelės važiavimo spartos ir mažo gliukozės kiekio kraujyje (važiuoju nepusryčiavęs), akyse būna tamsu, ir prieš akis plaukia tie nuostabūs ratilai ir smegenyse klajoja vaizdai, dėl kurių kiti perka brangias tabletes prie naktinių klubų.

Todėl pusryčiams yra Kuršmarių vila, vieta prie marių (tiesą sakant, ten beveik viskas prie marių), ir tos vietos didžiausi privalumai yra štai kokie: ji atidaryta nuo aštuntos valandos ryto ir aplink nieko kito nėra. Ta prasme, kitas pavalgymas yra Nidoje, Pervalkoje. Arba ant plento, jei rasite šviežiai pervažiuotą katę ir norėsite ją išsikepti paplūdimyje. Čia kaip toje dainoje: „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.“

Stilistikoje pasirinktas derinys iš Versalio rūmų, sodo reikmenų parduotuvės ir malkinės estetikos. Nimfa simbolizuoja mažai žinomą Jūratės seserį Žanetą iš poemos “Jūratė ir Kastytis”.

Todėl mums bus gerai, pasistatome dviračius ir einame vaišintis.

Na, ne taip jau kad jie visai nieko neturi. Kuršmarių vila turi vaizdą į marias, ir akmeninę (gal greičiau lietą iš cemento skiedinio, bet negaliu būti tikras, aš ne menotyrininkas) nimfą su usbonais fontano viduryje, kuri, kartu su gėlynais ir žvejo sandėliuku primena tai, ką sukurtų kaimo turizmo sodybos savininkas, pasižiūrėjęs į atsitiktinai pamatytą atvirutę su Versalio rūmų pastatu.

Meniu skelbia, kad savininkė užgrūdinta gyvenimo, ir lyg ir leidžia suprasti, kad užgrūdins ir jus.

Sėdime, paprašome iškart kavos ir vandens, skaitome meniu. Apie jį nėra ką pasakoti – pusryčių meniu jau nėra (anksčiau, rodos, buvo, bet paskui panaikino, kad gyvenimas saldus neatrodytų), o visa kita – „kiaulienos kepsnys su sūriu“, „kiaulienos kepsnys be sūrio“, visokios keptos marių žuvys, salotos ir panašiai.

Meniu pirmajame puslapyje yra savininkės nuotrauka, ir pranešimas, kad ji šiame versle nuo 1994 metų (turbūt kažką daro teisingai, pagalvoju, arba tiesiog klientai labai nereiklūs), ir kad ji yra „užgrūdinta gyvenimo iššūkių“.

Kava (4 Lt) labai bloga. Nežinau, ar tai gali būti susiję, bet blogiausia kava Kuršių Nerijoje yra tikrai iššūkis man. Aš užgrūdintas, kaip ir ta savininkė. Aš valgiau gerą ir blogą maistą gal penkiasdešimtyje pasaulio šalių, bet bloga kava visada mane nuliūdina.

Šis omletas su kapota šonine ir pomidorais, praradusiais stangrumą dar prieš juos pjaustant, atspindi visą pamario virtuvės neviltį.

Tiek to, užsisakom valgyti. Omletas su šonine (20 Lt) parodo viską, ką jums reikia žinoti apie pajūrio maistą – riebu, stipriai iškepta, su kečupu ir stambiai kapotom daržovėm. Dvidešimt litų? Jūs juokaujate. Nidoje trigubai skanesnis omletas („Seklyčioje“, jeigu ką) kainuoja kone perpus pigiau.

Kuršmarių viloje omletas – tai patiekalas, kuriame nieko nėra išskirtinai blogai. Tačiau gero jame irgi nieko nėra. Tai patiekalas iš virtuvės, kur visi kulinariniai įgūdžiai buvo perduodami iš kartos į kartą, ir perduodami greitai, nes taisyklės pajūryje yra dvi: „sūriu kepsnio nesugadinsi“ ir „taupyk produktus“.

Šis omletas galėtų būti įdėtas enciklopedijoje prie straipsnių „negudrumas“ ir „be meilės“.

Blynai su liūdniausios pasaulio lašišos pasityčiojamai mažu gabalėliu. Jei būtų tokia nominacija, tai būtų išrinkta “Patiekalu, už kurį visam restoranui turėtų būti gėda iki gyvenimo pabaigos”. Net betoninė nimfa jūsų sodelyje tokio nevalgytų.

Su kitu principu, būtent, tuo apie taupymą susiduriame, užsisakę „studentiškus bulvinius blynus su lašiša“ (20 Lt). Studentai tiek nemoka net už vyno butelį, ne tik kad už blynus ant lėkštės.

Blynai, žinoma, buvo dideli, bulvės buvo tarkuotos burokų tarka (kaip ir priklauso tiems studentams, kurie, nežinau, ar daugelis ten užeina – jie neturi laiko kitaip smulkinti bulvių), žinoma, riebūs, tačiau lašiša, ponios ir ponai, pasakė viską. Įsivaizduokite pigiausios rūkytos lašišos iš prekybos centro pakelį. Padalinkite jį į dvidešimt dalių. Na, dar geriau, dvidešimt dvi. Ir tada įsivaizduosite lašišos gabaliūkštį, kuris gulėjo nelaimingas greta blynų.

Įsivaizdavote ne viską. Lašiša buvo užšaldyta, ji nemaloniai traškėjo. Nežinau, į ką tai buvo panašu, gal į drumzliną varveklį, nukrapštytą nuo lašišą žvejojusio laivo gruodžio mėnesį Klaipėdos uoste. Tai buvo liūdniausia pasaulio lašiša. Tragiškiausias likimas, kurį gali įsivaizduoti žuvelė. Kai lašišos šiauriniuose vandenyse kalbasi tarpusavyje, mamos sako mailiui: jei būsite kvaili, jus ne tik pagaus žvejai. Jūs pateksite ant lėkštės poilsiaujantiems Preiloje.

Tik tokių vaizdų dėka restoranas gauna vieną Žąsį. Ir tai per gerai gauna.

Dviese sumokėjome už pusryčius 60 Lt, ir palikome 6 Lt arbatpinigių.

Buvo toks anekdotas apie vieną diskriminuojamą tautą, kurios atstovo paklausė, ei, klausyk, ar žinai, kokios tautybės žmonės kvailiausi? Jis pagalvojo ir mąsliai atsakė: „Užtat mūsų dainos gražios“.

Kuršmarių vila gali pasigirti gražiu vaizdu į Kuršių marias. Už tą vaizdą jie gauna vieną žąsį iš penkių. Dar gana dosniai, bet ką darysi, vasara toks metas, ir pusės žąsies vertinimas nėra numatytas.

—

Kuršmarių vila, Preilos g. 93, Neringa (Preila). Tel. +370 469 55117. Interneto tinklalapio nėra.

Kasdien, nuo 08:00 iki 22:00.

Šis restoranas užima Palangoje ypatingą vietą. Pažįstami ir draugai, dažnai kurorte būnantys ir miestą pažįstantys, būtinai trečiame ar penktame sakinyje pasakys: “Mes tai dažniausiai Vandenyje valgom.” Aš taip girdėjau sakant ne tris, ne penkis ir ne dvidešimt žmonių. Tūkstančiai jų. Ir visi valgo Vandenyje. Tiksliau, muzikos klube „Vandenis“, jei jau taip visai tiksliai vadinsime.

Čia toks šio muzikos klubo logotipas.

Nežinau, ar suprasite mano smalsumą, tačiau mane visada hipnotizavo vietos, kurios yra neįtikėtinai populiarios (arba, kaip kartais sakoma, kultinės) be jokių aiškių ar pakankamai svarių priežasčių. Vilniuje kažkada visi eidavo į užeigą Prie Parlamento Gedimino prospekte – tiesa, nežinau, ar ji vis dar tebėra ten, nes jos minint jau senokai nebegirdėjau. Kadangi ten visi eidavo, aš stengdavausi neiti, buvau vos kelis kartus. Negaliu eiti ten, kur visiems privalomai patinka. Apie kokį nors Invino jau net nekalbu. Be to, ten manęs ir nebeleidžia. Net jei norėčiau eiti, negalėčiau. Toks yra kritiko likimas ir sunkus cukrinis kryžius ant pečių.

Vandenis beveik pasislėpęs Birutės alėjoje, vienintelėje gatvėje su tokia ryškia tapatybės krize: senosios lentelės ant lentinių namų turi neįtikėtiną užrašą „BIRUTĖS ALĖJA G-VĖ“

Vandenis beveik pasislėpęs Birutės alėjoje, vienintelėje gatvėje su tokia ryškia tapatybės krize: senosios lentelės ant lentinių namų turi neįtikėtiną užrašą „BIRUTĖS ALĖJA G-VĖ“. Suprask, gatvė „Birutės alėja“. Gatvė ir alėja šiaip jau aprašo panašų darinį mieste, ir yra arba alėja, arba gatvė. Nebūna juk „Siaurasis skersgatvis g-vė“. Na bet tiek to. Čia man primena mano gimtojo namo Kaune adresą: nors namas buvo individualus, dokumentuose rašydavo ne tik namo numerį, bet ir „butas 1“. Nors jokio ten buto nebuvo. Tačiau pagal ideologiją visi turėjo gyventi butuose. Taip pat ir alėja, matyt, pasirodė svetimas, buržuazinis pavadinimas. Pas mus tik gatvės ir prospektai.

Čia Palanga atrodo taip, kaip turbūt Dievas norėjo, kad ji atrodytų – aplink nė vieno kiosko su kebabais anei cukraus vatos vežimėlio.

Birutės alėja turi daug senų pušų, ir čia tarpais Palanga atrodo taip, kaip turbūt Dievas norėjo, kad ji atrodytų – aplink nė vieno kiosko su kebabais anei cukraus vatos vežimėlio, tik saikingai skoningi ir brangūs viešbučiai aplink (na gerai, tikrai skoningi, palyginti su tuo, ką gali pamatyti kitur Palangoje). Stiklo staluose atsispindi dangus ir pušys. Švelniai pučia vėjas nuo jūros ir šiaušia plaukus, bučiuoja įkaitusią nuo saulės odą. Jaučiuosi vėl jaunas ir net besiilsintis, kaip šiek tiek pražilęs stamboko sudėjimo Apolonas. Čia toks graikų dievas buvo.

Čia, be jokios abejonės, yra šaltibarščiai.

Vandenio meniu – pakankamai eklektiškas, kurortinis, bet nenusiridenantis į visišką vulgarybę. Vasara ir karšta (kai buvome, tai buvo karšta, nesiraukykit dabar ir nekilnokite antakių, jei jums skaitant, pila lietus, o už kambarį prie jūros reikia mokėti kaip už gerą), todėl pasiimame šaltibarščių. Maža porcija (9 Lt); pasirodė skanūs ir neatskiesti, virtos bulvės trapios. Kol kas gerai.

Štai kaip lėkštėje tagliatelle žūsta nuo per riebaus padažo.

Blogyn pradeda eiti labai staigiai. Makaronai (tagliatelle) su šonine (18 Lt) ne tik kiek per ilgai išvirti, jie tiesiog žūsta nuo per riebaus padažo. Žinote, kiek jo per daug? Trigubai. Patiekalas visiškai nevasarinis, riebumo pojūtis, kaip nuo didžkukulių. Kuriuos reikėtų valgyti per speigus, kai už lango siaučia pūgos, o kinkytomis rogėmis atvažiuoja Kalėdų Senelis. Arba Senelis Šaltis, jeigu jau vadinsime ta terminologija, kuri artimesnė tiršto padažo pylėjams.

Ši lašiša, kažkada buvusi gera, buvo tragiškai ir nelaimingai perkepta.

Lašiša su šparagais ir bulvių koše (33 Lt) nuliūdina, kaip prarasta galimybė: pati žuvis aukštos kokybės, bet tragiškai, nelaimingai perkepta. Dabar ji sausa ir guli lėkštėje kaip priminimas, kad lašiša yra viena tų žuvų, kur reikia didžiulio atsargumo ir ruošimo laikas labai svarbus.

Žuvies kotletai būtų buvę geri, jei ne senamadiškas, tirštas ir per riebus sūrio padažas. Tokį padažą geriausia nešti atskirai.

Kapotos žuvies kotletukai (27 Lt) būtų pavyzdiniai: garnyras puikus, šparaginės pupelės, pievagrybiai, cukinijos, vėl kokybiška bulvių košė, pati žuvis nuostabi, bet ji skęsta tirštame, riebiame, baltame padaže, vos matyti autentiško kotleto kraštelis. Visa kita yra padažas-žudikas. Būtume žinoję, kad virtuvėje tądien gerų patiekalų naikinimo diena, būtume gal paprašę padažo atskirai (pabandykite, jei nebandėte – beveik visi restoranai taip atneš, jei gražiai paprašysite).

Kiaulienos šašlykas buvo geriausias patiekalas per visą vakarą.

Karštuosius patiekalus išgelbėjo nuo visiško fiasko tik kiaulienos šašlykas (27 Lt): net ir pomidoras, supjaustytas kaip provincijos valgykloje, nesugebėjo parklupdyti šiaip jau labai gerai atlikto patiekalo. Ir puikiai iškepusi, kvapni mėsa, ir garnyras iš raudonųjų svogūnų, marinuotų agurkėlių ir skrudintos paprikos buvo nepriekaištingi. Išbaigtas, kone pavyzdinis patiekalas.

Stikliniame stale atsispindi dangus ir medžiai.

Vienas pavykęs patiekalas iš keturių, plius geri šaltibarščiai, nėra labai gera naujiena restoranui. Kainos saikingos, tas tiesa (keturiese sumokėjome 159 Lt ir arbatpinigius), aptarnavimas irgi geras, stalai dideli ir patogūs, tačiau, matyt, vėjas užneša per daug kenksmingų kaimiškos-kolūkinės virtuvės įpročio bacilų iš J.Basanavičiaus gatvės.

Tai nėra nevykęs restoranas, tačiau kas ten taip žavi nuolat traukiančius mano draugus ir pažįstamus, aš taip ir nesupratau, o jie žmoniškai nemokėjo paaiškinti (pastaba: niekada niekam nesakykite „ten tiesiog geras maistas“, nes apie maistą nepasakysite nieko, o neišmanymą parodysite).

Trys žąsys iš penkių.

Muzikos Klubas “Vandenis”, Birutės alėja 47, Palanga. Tel. +370 460 53530. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien nuo 09:00 iki vidurnakčio.

Huset restoranas Longyearbyenui atstoja švyturį

Tiesa, yra ir kelios vietos šiauriau šio restorano, kur duoda pavalgyti, bet tai viso labo tik paprastos valgyklos, o čia – visas gourmet restoranas, tūkstantis kilometrų nuo Šiaurės ašigalio. Lietuviai čia apsilanko retai, bet jau pirmasis sutiktas žmogus Svalbarde prabyla mūsiškai.

Vietoj angliško pasisveikinimo viešbučio registratūroje išgirstame: „Jūs iš Vilniaus?“ – paklausia septynis metus čia gyvenanti Rimantė. Ji ir geriausią vietą išbandyti vietinio maisto pasiūlo Huset restoraną, bet įspėja, kad ten beveik niekada nėra laisvų vietų.

Tas tiesa, kitą rytą bandome telefonu užsisakyti staliuką aštuntai valandai ir balsas kitame laido gale patikina, kad mums fantastiškai pasisekė – gavome paskutinę rezervaciją. Darosi įdomu.

Per dieną plaukiojome baidarėmis šokoladinės spalvos Adventjordo vandenimis ir skersai išilgai išvaikščiojome Longyearbyeno miestelį, taigi, artėjant aštuntai jautėmės išalkę ir pasiruošę arktinei vakarienei. Verta pažymėti, kad Huset restoranas turi puikų internetinį puslapį, todėl su pateikiamomis meniu variacijomis galima susipažinti iš anksto. Baltas, triaukštis, nedidelę gamyklą primenantis namas, kuriame veikia restoranas Huset, yra pačiame miestelio pakraštyje, bet matomas kone iš visur. Kad jį pasiektumėt, teks praeiti vienintelę Longyearbyeno bažnyčią (šiauriausią pasaulyje), kur galima trumpam sušilti ir išgerti kavos už du eurus, o paskui pasmalsauti prie vietinių kapinių, kur iš po žemės kyšo keliasdešimt baltų kryželių. Dabar čia mirti draudžiama, nes kūnai amžino įšalo žemėje neyra, todėl šios kapinės – tikras istorinis paveldas tolimojoje žemėje.

Bet nenukrypkime nuo temos, kad ir kaip būtų įdomu pasakoti apie Svalbardo keistybes, pagrindinis šios apžvalgos tikslas – šiauriausio pasaulyje restorano Huset lankymas ir įvertinimas.

Huset žino, ką reiškia akį traukiantis interjeras.

Prieiname arčiau. Jeigu nežinotume, kad čia turėtų būti tas restoranas, tai netyčia tikrai neužklystume. Didelis gargaras neturi jokio užrašo, primena tarybinį kultūrnamį ir atrodo visai nesvetingai. Bet mes žinome, kad viduj turi būti nepaprastas restoranas, ir kad mūsų ten laukia rezervuotas kampas, todėl drąsiai užeiname. Viduje, kaip atėję į kokį teatrą, turime pasikabinti striukes rūbinėje, batų nusiauti nereikia (viešbučiuose, muziejuose ir kituose restoranuose tas galioja), o besišypsantis personalas pasitinka ir vedasi toliau į restoraną (nepasitiktų – tai pasiklystume).

Gauname staliuką kampe, prie milžiniškos poliarinės meškos iškamšos. Toji meškutė buvo nušauta 1982 metais ir suvalgyta šiame restorane. Tuo metu, kai meškiena buvo ruošiama, svečiai dainavo norvegų liaudies dainą „Kol meška miega“. Kulinariniais tikslais meškos nebevartojamos, kadangi jų populiacija Svalbarde nukrito žemiau 3000 vienetų, bet įdomesni dalykai, kaip ruonio mėsa ar banginis, yra reguliariai čia vartojami ir vietinių bei svečių mėgiami.

Be to, kad ta meškos galva visą laiką kabės virš manęs, interjeras mums jaukus ir patinka – aplinka neutralios kakavinės spalvos, paveiksluose senos Svalbardo fotografijos. Personalas negausus, bet vos tik prisėdame, prisistato padavėjas. Tatuiruotas, susišukavęs lyg kareivis iš filmų apie II pasaulinį ir puikiai išmanantis meniu, kurį išbėrė neužsimerkęs. Vistik kalbant apie meniu – man čia pradėjo nepatikti. Restorane galima užsisakyti tik patiekalų kompleksus, į kuriuos įtraukti trys, keturi arba penki patiekalai. Jeigu kažkas iš kurio nors komplekso nepatinka – jūsų bėdos. Šį kartą mums buvo padaryta išimtis, pasiūlymas „susikombinuokite sąvajį meniu, o mes jau pasistengsime jūsų norus įgyvendinti“ – pagirtinas. Tiek aš, tiek kolega išsirinkome „Nordic menu“, kuriame dominuoja patiekalai iš žuvies. Iškalbingas padavėjas siūlo prie patiekalų priderinti vyno iš jų ypatingosios vynų kolekcijos (restorano rūsyje yra 22 tūkstančiai butelių iš viso pasaulio, primenu, mes prie pat Šiaurės Ašigalio), bet mes alkoholio nevartojame, kad ir kokia ypatinga būtų toji vynų kolekcija.

Kas mane dažniausiai restoranuose erzina, tai laukimo laikas, kol bus pagamintas valgis. Čia apie tai pagalvota ir svečių nuobodžiavimo išvengta. Kas penkias minutes padavėjas nešė miniatiūrinius, išskirtinius užkandžius, kurie buvo įdomūs ir akiai, ir skrandžiui.

Jautienos šaltiena priminė vaikystę.

Pirmasis dublis – jautienos šaltiena. Priminė vaikystėje labai jau dažnai ragautą tušonkę. Daug būčiau nesuvalgęs, bet pasižaidimui užteko. Antruoju numeriu – lygiai po penkių minučių – buvo įneštas užkandis, kurio ir paragavęs likau nesupratęs, ką ką tik nurijau.

Anties kepenėlės – šiaurietiška egzotika ne mūsų skoniui.

Tai buvo anties kepenėlės saldžiarūgščiame padaže. Ir vėl, nesu tokių skanėstų mėgėjas, bet nesiskųsti čia atėjau.

Tokio upėtakio prašytume ir antrą kartą.

Galiausiai mus palepino šiuo tuo labiau pažįstamu – kąsneliu upėtakio su pievagrybiais ir svogūnais. Galėjo būti ir daugiau.

Otas buvo įdomus, bet skoniui pajusti pritrūko jo kiekio

Užkandžiui gauname marinuotą otą, tiksliau, labai jau pagailėtą jo fragmentą. Aš suprantu, kad čia gourmet restoranas ir skandinaviškas minimalizmas, tačiau norisi ne tik paragauti, bet ir pavalgyti. Otas geldos formos dubenėlyje buvo su „polar salads“, migdolo riešutais, nekukliai apipilstytas actu. Kai padavėjas paklausė, kaip mums tai patiko, kolega atsakė „it’s ok“. Prisidėjau prie vertinimo.

Tiesa, kartu su užkandžiu buvo pristatytas krepšelis su garuojančiomis bandelėmis ir šviežia duona, taip pat sviestas, supjaustytas į trikampius gabalus ir patiektas ant akmens gabalo. Bulka su sviestu sulindo kaip lietus į sausą žemę, o patiekimas ant akmens atrodo naujai ir išskirtinai.

Virtas šamas su jūros gėrybėmis – turtinga lėkštė iš šiaurės pusrutulio vandenų.

Valgom pagrindinį patiekalą – virtą šamą su jūros gėrybėmis (visas jų asorti – kalmarai, moliuskai, jūržolės), poliarinėmis salotomis bei kitokiais žalumynais špinatų padaže. Skonis turtingas, šamas minkštas, o salotos dvelkia arktine vėsa. Šioje lėkštėje matau viską, ką geriausio duoda Norvegijos jūra (trūksta tik banginio, kurį valgiau laive ir jis man pasirodė kietas ir sunkiai virškinamas) – aplink Svalbardą vandens plotai nežuvingi, todėl viskas atkeliauja nuo žemyninės Norvegijos krantų. Šį patiekalą įvertinome gerai, bet iki šamo gimtajame Pamaryje, Mingės kaime, šiam dar buvo toli.

Dar buvo obuolių ir mėtų skonio šerbetas, skonio receptoriams atnaujinti.

Dar buvo desertas, labai tinkantis poliarinei atmosferai – didelės šaldytos avietės su saldžiu kremu viduje, vaniliniai ledai ir rabarbarų drožlės. Suvalgėm ir nesiskundėm.

Restoranas turi 22 000 vyno butelių kolekciją

Po vakarienės padavėjas dar nusivedė į garsųjį vyno rūsį. Vienoje iš keturių salių galima ir vakarienę užsisakyti, kuri bus suvalgyta užgeriant vynu iš kur tik širdis geistų, atsilošus į minkštus avies kailių atlošus. Brangiausias čia nupirktas vyno butelis kainavo 12 000 Lt, o šiuo metu brangiausią galimą įsigyti tik už 3500 Lt. Jis pagamintas 1890-aisiais. Jeigu padavėjas nieko apie vyno rūsį neužsimins, drąsiai klauskite, jis atviras visiems.     

Dviese išleidome 1250 NOK (550 Lt) ir palikome 100 NOK (44 Lt) arbatpinigių. Brangu, bet ne į eilinę kebabinę Turkijos kurorte ėjome, o į šiauriausią pasaulio restoraną, kuriam daugelį produktų plukdo per jūras ir vandenynus bei skraidina erdviais laineriais.

Išvada tokia: vien dėl šio restorano skristi iki pat Šiaurės ašigalio neverta, taip pat nesisielokite, jei balsas kitame laido gale pasakys, kad visos vietos rezervuotos, o jeigu ir likęs vienas staliukas, tai gal jį užleiskite kokiam vyno mėgėjui, jis Huset vyno karalystėje tikrai atsipalaiduos. Skiriame tris riebias žąsis už nepriekaištingą aptarnavimą ir neabejotiną šios vietos išskirtinumą, tačiau linkime pagalvoti apie dosnesnes porcijas, kad išėjus nekiltų minčių apsilankyti gretimoje užeigoje dasimušimui.

—

Huset restoranas, Longyearbyen 9171, Svalbard. Tel.+47 79 02 25 00 Tinklalapis. Facebook profilis.

Darbo laikas: kasdien nuo 19:00. Paskutinis užsakymas 22:00.

—

Dainius Kinderis yra keliautojas. Jis organizuoja egzotines keliones. Nuotraukos iš kelionės po Špicbergeną.

Lietuvos Rytas, 19 08 2013

„Nusilenkti noriu tau žemai, bulkų ir dešros šalie“ – ne, tokios dainos nėra buvę. Čia sugalvotas tekstas. Bet esmė yra teisinga.

Kol mūsų krepšinis dar netapo trečiąją pagal svarbą šalies sporto šaka, po kaitavimo ir vandensvydžio, tol pats didžiausias atotrūkis tarp nacionalinės svajonės ir niūrios realybės bus mūsų maistas.

Mūsų supratimas apie tai, kaip mes puikiai maitinamės, yra toks didelis, kad užgožia saulę. Mūsų tikrieji valgymo įpročiai yra taip arti prie žemės, kad net trumpa žolė juos užstoja.

Lygiai taip pat, kaip 90% vairuotojų yra įsitikinę, kad jų vairavimo įgūdžiai yra geresni už vidutinius. Likusieji 10% galvoja, kad yra mažų mažiausiai vairavimo čempionai – o dar moka rankomis, dantimis ir be įrankių išrinkti ir vėl surinkti bet kurį automobilį.

Taip pat yra ir su mūsų lietuvišku maisto gaminimu. Mes esame tikri, kad maistas Lietuvoje yra puikus, ir kad mūsų mitybos įgūdžiai yra praktiškai pavyzdys visam likusiam pasauliui.

Pasodink vidutinį statistinį lietuvį užsieniečio akivaizdoje, ir jis pradės pasakoti apie mūsų natūralų, organinį maistą, vištas, auginamas be antibiotikų, kažkokias žoles, kurias renka vaidilutės mėnesienoje, nepaprasto skonio bulves ir pomidorus („pas jus ten Amerikoje tai plastmasiniai“), ir šiaip, kad mes Lietuvoje mintame dieviškai – taip, kad niekas kitas net įsivaizduoti negali.

Mes turime ūkininkų turgelius, apie kuriuos apsiriję sintetikos vakariečiai net nėra girdėję. Mes pirmieji išmokome priberti į duonos tešlą linų ir saulėgražų.

Prisimenu istoriją apie lietuvius, kurie prieš du dešimtmečius svečiams iš Amerikos rodė medaus korį. „Žinot, kas čia?“. Svečiai suglumo. „Medaus korys?“ Tada jau suglumę buvo lietuviai. Jie įsivaizdavo, kad lietuviškas medutis – o juo labiau, iš korių – yra toks dalykas, kurį visas likęs pasaulis, jei ir žinojo, tai pamiršo prieš kelis šimtmečius. Kad bitės tik pas mus. Kad tik Lietuvoje auga grybai, nes niekur kitur jų nepažįsta ir net neatskirs rudmėsės nuo baravyko (čia jau straipsnis ruošia jus netrukus prasidėsiančiam rudeniui, prisisekite diržus – orai jau vėsta, greitai keisite maudymosi kostiumėlius į pintus krepšius).

Ir dar lietuvis papasakos apie „bobutės receptus“. Kiekviena persisukus ir kosinti bobutė, kur nors kaimo bakūžėj, supranti, turi tokių jau tokių slaptų receptų, kad pagal juos išsikepa tokie neįtikėtini pyragai, kad bet kuris užsienietis, jei tik paragauja, puola ant kelių ir verkia. Ir nori tapti lietuviu.

Tikrovė, deja, yra kitokia. Tikrovėje mes, lietuviai, esame baisesni nesveiko maisto vartotojai, nei daugelis pasaulio tautų.

Mes juokiamės iš amerikiečių su jų dešrelėmis, čirškintos storame kukurūzų masės sluoksnyje, mes šaipomės iš anglų su jų žuvimi tešloje ir gruzdintomis bulvytėmis, o jau ką kalbėti apie škotų šokoladinius batonėlius, panardintus į tešlą ir pašventintus verdančiame aliejuje – ten galima jau ir pirštą prie smilkinio pasukioti.

Taip, visa tai yra nesveikas maistas. Tačiau ne mums, lietuviams, apie tai kalbėti. „Laba diena, čia katilas?“ „Klausau.“ „Kol jūsų nebuvo, puodas skambino, juokėsi, sakė jūs juodas.“ Mūsų kulinarijos simboliai galėtų būti ne samtis ir puodas, o dirbtinis širdies vožtuvas ir ligoninės lašinė.

Čia ne tik apie tai, kaip artėjant rudeniui, parduotuvės rikiuoja matomoje vietoje didelius stiklainius – šeimininkės virs uogienes, ir mes visi kolektyviai manysime, kad pervirtais vaisiais gardintos tonos cukraus yra „sveika, natūralu, sava, tikra“. Tiek pat natūrali ir sava yra drumzlina bala gatvėje prie namų. Dar kas nors pasakys – „vitaminai“. Šiaip jau puslitryje alaus arba cigaretėje turbūt daugiau vitaminų, negu super-saldžioje košėje, kurios vienintelė atsiradimo priežastis yra mūsų kilnaus skurdo tradicijos iš praeities.

Čia ne tik apie tai, kad mūsų didžkukuliai (kitaip vadinami cepelinais) galėtų būti nesveiko maisto simbolis ir herbas, su visa grietine ir spirgais, o prie jų apdovanojimus imtų vėdarai, bulviniai blynai ir bulvių plokštainis. Beveik visas mūsų kulinarinis paveldas yra kraujagyslių kamšymo, pilvo prikišimo ir riebalų čirškinimo baudžiamasis kodeksas.

Aš kalbu apie tai, ką mes valgome šiandien. Pažiūrėkite ne tik į restoranus (kur viską valdo picos, Kijevo kotletai ir daugiausiai krakmolo turinčios kinų maisto atmainos), bet ir į visokias šeimos šventes: visos tos mišrainės, paskandintos majoneze. Viskas, kas gyva – kiauliena, jautiena, paukštiena – išvoliota tešloje ir baltos duonos trupiniuose, ir kepta taukuose. O kai iškepta, užpilta tirštais, riebiais padažais. Ir dar geriausia, jei užkepta su fermentiniu sūriu.

Sūris, žinote, mums prie visko tinka, išskyrus riebų sviestinį tortą su cukrinėmis rožytėmis, bet čia tik išimtis, kuri patvirtina taisyklę. O prie tortuko dar ir saldainių, kur viduje vafliai, karamelė, ir šokolado skonio luobas. Ir puodelis kavos ar arbatos su trimis šaukšteliais cukraus. Ir dar su riebia grietinėle.

Visa tai vyksta kas vakarą Lietuvoje, tūkstančiuose vietų vienu metu, ir visur svečiai raginami „vaišintis, valgyti dar, imkit, kodėl jūs nieko nevalgot“. Didžiausios šventės, tokios, kaip Kūčios ir Kalėdos, tampa visuotine apsirijimo orgija, ir apie tai visi žino, bet daug nekalba – antrąją Kalėdų dieną vaikšto vieni pas kitus į svečius ir kemša tas pačias amžinai nepasibaigiančias mišraines, drimbančias iš gausybės dubens, ir keptą vištą, kol jau nebegali žiūrėti į maistą, bet valgo vis tiek, nes čia geras tonas.

Viską vainikuoja mūsų mėgstamas kūrinys, ko gero, vienintelis autentiškas, tikrai lietuviškas iš plačiai paplitusių: kepta duona, su česnaku, ir jei visai pasiseka, dar ir su tuo pačiu sūriu. Čia susipina viskas: ir dantų laužymas į kietus paviršius, ir vieną kartą keptas gaminys (duona), paskui keptas dar ir antrą kartą, bet šį kartą jau persigėręs riebalais. Šis patiekalas galėtų būti nesveikesnis tik tuo atveju, jei jį pamirkytume į majonezą. Todėl dažnai būtent taip ir darome.

Skaitytojau, aš žinau, kad lauki moralo. Ar čia dabar Andrius Užkalnis pradės aiškinti, ką tau valgyti? Nepradės. Tik noriu pasakyti, kad kai kitą kartą pasakosi visiems, kaip mūsų mylimoje šalyje mes esam linkę skaniai ir sveikai maitintis, pagalvok nors sekundei, ką pats valgei per praėjusią savaitę, ir, svarbiausia, kuo maitinaisi atėjęs į svečius.

Tada neišvengiamai nuleisi galvą ir daugiau jau tą dieną apie lietuvių kulinarinį pasididžiavimą nieko nebesakysi.

Apie burgerius Londone – Shake Shack, Five Guys Burger & Fries, Byron Hamburgers, Gourmet Burger Kitchen, Wetherspoons, McDonalds, Burger King, belgiškus burgerius ir burgerius iš gatvės – burgerius, burgerius, burgerius.

Liepos mėnesį Londone, Covent Garden’e atsidarė du greito maisto restoranai iš už Atlanto – Five Guys ir Shake Shack. Abu gerai išbrandinti internete ir buvo labai laukiami (ar bent jau labai PR’inami) čia, Londone. Po atidarymo abu buvo negailestingai sudirbti britų spaudos kaip niekuo neypatingi, overprice’inti McDonaldai.

Kad ir ką rašytų anglų spauda apie amerikiečių brandus, šiuo metu prie abiejų restoranų – eilės. Atėjus į Shake Shack pietų metu vien tam, kad užsakyti maistą reikia laukti mažiausiai 10 minučių – nieko nuostabaus, nauja vieta Covent Garden’e. Nesu turistinių vietų, o juo labiau turistų lankomų valgyklų mėgėjas, bet nuėjau, atstovėjau, užsisakiau, užmokėjau 11 svarų, sulaukiau (jie duoda burzgiklį, kaip Vapiano Vilniuje, kad žinotum, kada tavo maistas bus pagamintas), atsisėdau ir suvalgiau. Ir ką? Ogi nieko ypatingo. Kaip sakė Jim Carrey filme Liar Liar – I’ve had better. Coca Cola tokia pati, trys su puse svaro už bulvytes su sūriu fastfūde yra šiek tiek daugoka, o pats cheeseburgeris, nors ir gražesnis už McDonalds burgerius, nėra geresnis tiek, kad mokėtum už jį dvigubai daugiau.

Nesiginčysiu su anglų spauda, nes tokios vietos, kurioje negamintų burgerių Londone reikia labai gerai paieškoti. Tai yra toks paprastas ir taip sunkiai sugadinamas patiekalas, kad beveik bet kur užsakę classic burger with chips gausite tai, ko tikitės ir daugumoje atvejų nenusivilsite. Klasikinis 170 gr. burgeris (anglai rašo 6oz, uncijos) pube kainuoja 6-8 svarus, įvairūs priedai sides – dar kelis svarus (aš imu sūrį, svogūnų žiedus ir upgreidinu chips į wedges – stambiai pjaustytas bulves su lupenom). Su pinta alaus tai kainuoja apie 13-15 svarų, o padėjęs ant baro dviem-trim svarais daugiau ir ištares stebuklingus žodžius keep the change būnu beveik garantuotas, kad burgeris iki manęs atkeliaus be nuotykių.

Autorius užsisakinėja tik prakeptus iki paskutinio kraujo lašo burgerius ir niekada nemėgsta rare; mes redakcijoje pirmą tokį žmogų matom ir galbūt todėl jo straipsnis entuziastingai publikuojamas, nes kraipėm galvas ilgokai. O gal jam tiesiog patinka plėvesuojanti vėliavėlė.

Aš, jei nepamirštu, dar priduriu well-done, t.y. gerai iškeptas, nes nuo žalios mėsos mane šiek tiek vimdo [čia autorius labai daug praleidžiate, matyt, jums reikia tvarkytis medžiagų apykaitą - red. past. - David Krycko] ir niekada neįmu salotų, nes kaip sakė Ron Swanson iš amerikietiško serialo Parks and Recreation: aš nevalgau to maisto, kurį valgo mano maistas. Dar – aš negeriu craft alaus ir ale – per pub lunchus i mane visada piktai žiūrėdavo kolega švedas, į Angliją emigravęs turbūt vien tik dėl craft alaus [mūsų redaktorius A.Užkalnis irgi vaizduoja, kad negeria craft alaus ir tipo tik gamyklinį, bet jį dažnai matome Špunkoje, taip kad viskas siūta baltais siūlais - red.past. - David Krycko]. Pasiteisinau jam paaiškinęs, kad ragavau keliasdešimt skirtingų craftų įvairuose pubuose, kad buvau dviejuose nemažuose alaus festivaliuose, bet jie visi man yra per kartūs ir nors labai stengiausi, kad jie man patiktų, tačiau tai neįvyko. Jis liūdnai atsiduso ir man atleido, sako – na, tu bent jau padarei išsamius tyrimus tuo klausimu.

Grįžtu prie burgerių. Apie Five Guys Burger žurnalistai rašo, kad tai number one fastfūdinis burgeris ever ir nepamiršta paminėti, kad juos mėgsta Obama, į juos investuoja Shaquille O’Neil ir kad tai yra labiausiai aptariamas burgeris internete. OK, challenge accepted, važiuoju į Five Guys į Covent Garden.

Randu juos Long Acre ir Garrick gatvių susikirtime, šalia itališko Bella Italia tinklinio restorano, kuriame kažkada dirbusios lietuvės padavėjos klausėme, kaip jie gamina kavą. Po jos atsakymo – pas mus eKspeso iš aparato – daugiau jai klausimų neturėjome.

Five Guys interjeras – industrinis minimalizmas. Baltos plytelės, fklietočku dekoruotos raudonais langeliais, labai primena mėsinę ar operacinę ir į jaukumą nepretenduoja. Įėjus į vidų pasitinka mergina ir dideli maišai su negliaudytais complimentary žemės riešutais. Šeštadienio rytas, turistai dar neįsisiautėjo, todėl burgerinė beveik tuščia, darbuotojai žvalūs, energingi ir jų daug – tas yra gerai. Užsisakau cheeseburger su classic fries. Kadangi esu pirmą kartą, tai nesetupinu priedų, o užsakau opciją “su viskuo”. Pasiimu vandens buteliuką, susimoku beveik 13 svarų (taip pat pastebimai brangiau nei McD Big Mac ar BK Whopper) ir stebiu, kaip man jį gamina. Viskas vyksta konvejerio principu – taukš, taukšt ir mano užsakymas done. Wow, kaip greitai – pasiimu savo rudo popieriaus maišiuką su keturioliktu numeriu (esu keturioliktas pardavimas šiandien) ir einu atsisėsti.

Interjeras autoriui priminė operacinę. Man tai toks interjeras primena kaimo selprodtorgo parduotuvę prie Maišiagalos 1979 metais su tuščiom lentynom ir su sloikais beržų sulos, sudėliotais į gražius 3D tetraedrus.

Atsisėdęs išsipakuoju ir pirmiausiai paragauju bulvyčių. Jos – labai geros, turbūt pačios geriausios bulvytės, kokias tik esu valgęs bet kuriame greito maisto restorane – pjaustytos pusės centimetro storio pagaliukais iš neluptų bulvių, neperkeptos, su trupučiu druskos ir jų nepagailėta. Burgeris suvyniotas ne į popierių, o į foliją – man tai patinka. Nėra nei didelis, nei išvaizdus, bet skanus – opcija “su viskuo” pasiteisino, tik burgeris šiek tiek šlapias nuo pomidorų ir padažų. Duodu jiems tris žąsis iš penkių (vieną nuimu už operacinės interjerą ir fake meilės raštelius ir vieną – už neišvaizdumą – aš tikėjausi kažko įdomiau). Na, bet aš ir ėmiau tik paprastą burgerį, todėl suteiksiu jiems šansą reabilituotis rudenį – bus atsisijojęs kolektyvas, pasiimsiu kokį nors maksimalų variantą išsinešimui ir eisiu prie Temzės.

Redaktorius Andrius Užkalnis, pamatęs šią nuotrauką, sakė, kad turbūt pirmą kartą jis šiek tiek pajuto ilgesio tam maistui, kurio šiais laikais vengia. Mums gaila mūsų redaktoriaus, bet nedrįstame jam prieštarauti. Red. past.

Five Guys cheeseburgeris be bulvyčių ir kitų priedų kainuoja 6.50 svaro ir tie žmonės, kurie pietums perka vieną McDonalds cheeseburgerį už 1 svarą ten niekada neis – ir tai yra gerai, nes aš jų prisižiūriu savaitgaliais, kai einu į McDonalds dėl jų pusryčių meniu: imu Double Sausage and Egg McMuffin meal su dviguba espresso ir extra hash brown (bulviniu blyneliu). Tai kainuoja £3.89, ir jei kasos aparatą spaudantis žmogeliukas man pasako kitokią sumą, aš mandagiai atsakau, kad tai kainuoja būtent £3.89 (nes imant pusryčių meal’ą extra hašbraunas kainuoja pigiau). Aš tai darau ne todėl, kad man gaila tų pinigų (gražą anyway įmetų į McD taupykles) ir ne tam, kad paišsidirbinėt iš tų ilgai dirbančių ir mažai uždirbančių žmonių (man jų tikrai gaila, bet nesigauna visiems tapti Zuckerbergais, kažkam tenka ir gatves šluoti) o tam, kad aš, kaip pirkėjas, esu visada teisus. Ir priėjęs pamainos viršininkas visada tai patvirtina.

Sausage McMuffin visai nereiškia, kad ten, kaip tikisi tūlas lietuvis, bus pačėčkavota “Aukštaičių” servelato arba kokios nors “Bajoriškos” rūkytos dešritės. Tai visai kas kita, tuščios galvos jūs.

Dar labai trumpai apie tuos Double Sausage McMuffin’us – nors pavadinime yra žodis sausage (dešra), bet tai nėra tokia dešra, kaip mes įsivaizduojame. Tai yra sausage patty – toks kaip kotletas – tokia pati malta mėsa, ir jos dvi, nes double. Ir tas hamburgeriukas yra toks, kurio vieno mažai, o dviejų – per daug, todėl atsargiai.

Ir dar labai trumpai apie McDonalds – jei jau visiškai taupote, neimkite tų cheeseburgerių už vieną svarą, imkite double cheeseburger už pusantro – kur kas geresnis user experience.

Kitas variantas, norintiems sutaupyti – rinkitės Wetherspoons pubus. Jų Gourmet Burger kartais būna visai OK, su svogūnų žiedais, į tą 6,5 svaro kainą įeina ir alaus bokalas, o visi padažai – nemokami. Ten pigu, dėl to ten pakankamai didelė koncentracija senstelėjusių mėlynanosių stiklinėm akim, o savaitgalio vakarais – triukšmingo proletariato, kas savaime nėra blogai, bet privalau apie tai informuoti.

Tinklinių pabų savininkai nori, kad šis dailus vaizdelis apgaudinėtų lankytojus ir jie patikėtų, kad čia taip tipo ir maitina.

Visai neblogi yra Byron Hamburgers, bet jie nėra pigūs – jų vardinis burgeris kainuoja £9.25 ir naujai iškeptiems emigrantams ar turistams iš euro nesugebančių įsivesti šalių ši suma už burgerį gali pasirodyti nesvietiškai didelė. Bet tai yra labai normali kaina už skanų maistą Londono centre. Ten dažniausiai neblogas aptarnavimas, nors aptarnavimas Londone yra geras beveik visur, kur nėra didelio turistų srauto. Jie dar automatiškai įskaičiuoja aptarnavimo mokestį, tai nenustebkite gavę šiek tiek didesnę sąskaitą.

Ne vienas lankytojas lieka šokiruotas tokioms absurdiškomis kainomis. Eilinė lietuvių šeima, kurią Kubilius išvarė su terba į laukus, už tokią pačią praktiškai kainą gali maitintis penkerius metus ir dar liks. Tokios tad grimasos.

Clerkenwell rajone, kur yra daug itališkų kavinių ir parduotuvių, buvo toks Dollar Burger pubas, kuriame pigiausias burgeris be bulvyčių kainavo 12 svarų, o jas, tokias labai plonai pjaustytas ir kietas (ir mažai), reikėjo užsakyti atskirai ir visa tai buvo be padažų – padažų situaciją sužinojom tik tada, kai atnešė burgerius ir reikėjo laukti, kol patarnautojas subėgios tų padažų (nebepamenu, nemokamai, ar ne, greičiausiai – ne), kas paprasčiausią pub lunch’ą pavertė patetišku upselling’u. Daugiau ten nėjome ir matyt, kad ne mes vieni, nes jie nesenai užsidarė ir aš tikiuosi, kad jie bankrutavo ir išėjo dirbti į telemarketingą.

“Laužas prieš tavo akis, dega karštai lyg širdis”, dainavo Mamontovas, o dabar ant tos liepsnos štai prašom.

Aš renkuosi nevalgyti take away burgerių – tų, kuriuos kepa ir parduoda gatvėse, turguose ar mugėse. Esu kelis kartus tai bandęs Camden Town, Brick Lane ir kitose vietose, bet ta mindžiukuojančių alkanų žmonių eilė, nepaskrudintos šaltos bandelės (kurios šiaip skirtos skrudinimui, kai kada net su mielių kvapu) ir skurdus padažų pasirinkimas (bet koks kečupas, brown sauce ir kartais majonezas) man nesuteikia pakankamai malonumo. Aš renkuosi patogų atsisėdimą su alum ir burgerį ne popierinėje lėkštėje, o padėtą ant storo medinio padėklo, su pilnu krepšeliu įvairių padažų ant stalo. Tam, kad pirkčiau burgerį gatvėje aš turiu būti žiauriai alkanas, pavargęs ir be galimybės pasiekti kad ir McDonalds ar Burger King.

Beje, apie Burger King – jų Whopper man patinka labiau už Big Mac, bet nesu dažnas Burger King lankytojas [tai čia savaime suprantama; McD whopperio atitikmuo yra Big Tasty, o ne Big Mac - red.past.].

Canterburyje yra nepiktybinis prancūziško tipo restoranas LaTrappiste su laisva atmosfera, nuosava kepykla ir labai dideliu įvairaus kontinentinio alaus pasirinkimu. Jie burgeriams naudoja ne įprastas bandeles, bet storai atpjautas bagetės riekes – tai labiau primena sumuštinį, nei burgerį, bet valgėme ir buvome patenkinti.

Kai jau ne burger bunai, o štai tokios chliebuško riekutės, tai implikuoja, kad labai artizaninis produktas, ir apsidairę aplinkui, galite pamatyti ne vieną ir ne du gipsterius.

GBK arba Gourmet Burger Kitchen esantis Soho – dar vienas tinklinis burgerių restoranas, pietų metu šiek tiek tuštokas. Interjeras – medis ir rudos plytos, aptarnavimas vidutinis, cheeseburgeris kainuoja 8 svarus (be penkių pensų), atrodo paprastai ir yra neįsimenamo skonio. Suvalgau, išeinu ir artimiausiu metu čia negrįšiu. Jie taip pat vaišina negliaudytais žemės riešutais ir nemokamu stalo vandeniu su citrina, bet kas iš to.

GBK yra geras pavyzdys cookie-cutter upmarket burgerių komodifikacijos, kuri visada seka paskui artizanines burgerines, ir visada dažniausiai palieka žmones nusivylusius, nebent tai būtų kur nors Amerikoje.

Niekada nesu valgęs vegetariško burgerio ir gal kada nors per jėgą prisiversiu tai padaryti, bet mano nuomone vegetariškas burgeris priklauso tam meniu, kuriame taip pat yra nealkoholinis alus, elektroninės cigaretės ir pripučiamos moterys.

Aš valgau mėsą.

Autorius sakosi vegetarinio burgerio nevalgantis ir pripučiamas moteris mylintis labai santūriai, tik padovanoja gėlių per kovo 8-ąją

Apie Nidą ir jos kulinarinius rūpesčius (norėjau sakyti – džiaugsmus, bet gal vis dėl to ne) Laukinių Žąsų autorės ir autoriai rašė daug.

Pati restoranų apžvalgų portalo idėja prasidėjo nuo poros apžvalgų apie Nidos restoranus, In Vino ir Nerija, publikuotų kitur ir nustebinusių skaitytojų antplūdžiu. Pagalvojau, kad turbūt bus paklausa ir susidomėjimas. Parašiau tas apžvalgas tada iš laisvo laiko gausos – kaip sako anglai, velnias dykoms rankoms darbą visada suranda.

Nida galėtų turėti puikių restoranų, nes kurortas – bent jau vasarą – gali pasigirti didžiausia šalyje mokių lankytojų koncentracija kvadratiniam kilometrui. Kažkada esu rašęs, kad Nidoje keturių asmenų šeimai su apgyvendinimu ir maistu ne namie tūkstantis litų dienai yra normali suma. Pasistenkite minutei atsigauti nuo šoko (jei tai jus šokiravo – jei jūs ilsitės Nidoje, jokio šoko nebus) ir pagalvokite apie tai, kad tai yra visų pirma didelė galimybė: visi tie žmonės, nešantys restoranams pinigus kiekvieną dieną.

Besiganantys Lotmiškio gatve turistai apžiūri valgančius, kaip eksponatus

Restorano Seklyčia didžiausia problema yra jo pavadinimas: iš kur, apskritai, tas Nidos potraukis liaudiškai kaimo nevalyvos buities simbolikai? Seklyčia, pašiūrė, pastogė, po vyšniomis. Užeiga „Prie supuvusio suolo“. Aludė „Neplautas ąsotis“. Nida yra ne apie mėšlinus autus: joje reikėtų akcentuoti švyturį ant kopos, jachtas prie krantinės, baltą smėlį. Tai miestelis tarp dviejų vandenų, o ne kažkokia kolūkinė-etnografinė vargo vakarienė.

Cezario salotos, dėl Dievo meilės, baikit į jas dėti pomidorą. Jau baikit.

Cezario salotos (16 Lt) gerai nenuteikia: nors sudėtinės dalys iš esmės neblogos (nors žaluma ir ne kažin kokia, bet sunku norėti geresnio), ir padažą atneša atskirai, kaip paprašyti, ir net čiobrelio šakutė įsmeigta, tačiau įnirtingas lietuviškas pomidoro pridėjimas prie klasikinio recepto yra pasiryžęs nugalėti mano kantrybę. Ne, mes čia dar pažiūrėsim, kas ką. Aš nesitaikstysiu. Aš išmokiau Lietuvą nebekarpyti servetėlių per pusę trikampiais, tai gal išmokysiu ir pomidorų nekrauti į Cezario salotas. Jų nėra nei pagrindiniame, nei alternatyviniuose receptuose. Pomidoras turi per daug rūgšties šiam patiekalui. Bet lietuviai taip mėgsta pomidorus, kad gali pagalvoti, kad jie – slapti išeiviai iš Viduržemio jūros regiono. Ir kad jų kiekvieno proseneliai vardu Lorenzo, Jose, arba Juan Felipe.

Brusketa, geriausias pusrytis Nidoje.

Brusketa (itališka duonelė) su kumpiu ir daržovėmis (21 Lt) yra geras ir teisingas patiekalas: vienas geresnių pusryčių variantų visoje Nidoje, jeigu ką. Ir nepigi mocarela, ir ant grotelių kepta paprika, ir bazilikas, ir ypač pesto padažu išteptas skrebutis. Kai atsibos kitur valgyti omletus ir taukuotas kiaušinienes, pabandykite šios brusketos.

Kalmarai

Kalmarai (17 Lt) nenudžiugino. Ne, jie nenuvylė kažkaip labai baisiai, tačiau galima ir geriau. Gruzdinimo riebalų likę per daug (reikėtų jiems nors minutę pailsėti ant popierinio rankšluosčio), ir pats kalmaras toks tikrai ne iš geriausių, kuriuos tekę valgyti. Nebrangus, kietokas – bet už labai gerą niekas juk nenorės mokėti trigubai daugiau. Kiek moki, tą ir gauni.

Antiena su kuskusu.

Sausoka (tikrai be rausvumo) buvo ir antiena (60 Lt) – tačiau problema buvo kitokia. Trijų skirtingų saldumų (antpilo prie anties, kuskuso ir kriaušės su migdolais) susijungimas nebuvo nei subtilus, nei pateisinamas. Tai buvo tiesiog saldumo perteklius, sunaikinęs antį.

Steikas prapjautas atrodo taip – visi mėsėdžiai dabar pajunta seilių antplūdį

Jautienos didkepsnis, raudona mėsa, su svogūnais ant viršaus, mėsėdžių džiaugsmas. Iškeptas taip, kaip buvo paprašyta (vidutiniškai). 55 litai – už kepsnį tikrai nebrangu, todėl ir galima paaiškinti, kad turbūt ne labiausiai fantastiška mėsa. Buvo blankoka. Ir vėl – kiek moki, tą ir gauni. O daugiau mokančių nelabai daug yra, tai ir nulemia visą vaizdą.

Seklyčia yra vienas geriausių Nidos restoranų, su aptarnavimu, geresniu už vidutinį, neblogu pilstomų vynų pasirinkimu, kokybiškesniais indais ir įrankiais, ir labai dailiais kambariais viduje (kai geras oras, visi net negalvodami renkasi sėdėjimą lauke, su vaizdu į pušyną ir kopą tolumoje, viso restorane telpa apie 160 žmonių). Tai ir gerai, ir kartu liūdna: jei vienas geriausių restoranų tik toks, tiesiog neblogas, be nieko įsimintino, be ugnelės ir be ypatingos meilės, tai labai daug liūdno pasako apie likusį kulinarinį miestelio kontekstą.

Palyginimui: Dzūkijoje (išskyrus Druskininkus) dešrainiai iš degalinės Statoil tikrai yra restoraninio maisto pirmame dešimtuke. Tai daug ką pasako apie Dzūkiją.

Čia – mielas, tačiau neišskirtinis restoranas Seklyčia yra Nidos pažiba, ir tą statusą pasiekia pernelyg nesistengdamas, na, tiesiog konkurentai ne tokie, kad labai plėšytumeis.

Keturiese sumokėjome 250 Lt ir arbatpinigius. Keturiese skiriame keturias žąsis iš penkių: be šio restorano, kad ir netobulo, nykioje Nidos smėlynų kulinarijoje būtų dar nykiau. Tai jau nemažai.

Nidos Seklyčia, Lotmiškio g. 1, Nida. Tel. +370 469 500 00. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo 10:00 iki 22:00.

Esu sakęs, kad Lietuvoje labai gero rytų maisto gali tikėtis arba tas, kas nėra buvęs Azijoje (arba bent jau nėra lankęsis rytų virtuvių restoranuose didžiosiose Europos sostinėse), arba tas, kas yra beviltiškai naivus. Tai ne piktžodžiavimas apie Lietuvą, jei taip pagalvojote.

Yra objektyvių priežasčių. Gerai japonų virtuvei beviltiškai trūksta geros žuvies, ir dar yra tas klaikus lietuviškas užsispyrimas gaminti sušius su Filadelfijos tepamu sūriu, kad būtų pigiau ir sočiau. Galėtų būti kokios nors sankcijos, kad tą sūrį uždraustų gabenti į japonų restoranus. Na, žinote, kaip alkoholį draudžia pardavinėti prie mokyklų.

Apie Korėjos virtuvę negaliu nieko gero pasakyti, mat ir pačioje Korėjoje stengiausi ją pamėgti, ir man tai nepavyko. Korėjos virtuvė iš esmės yra rauginti kopūstai su aitriaisiais pipirais (ir dar šunys, pasakysite jūs, bet net ir Seule kepsniuką iš keturkojo draugo rasti sunkiau, nei Vilniuje neužimtą Statoilo plovyklą savaitgaliais – tai retas ir egzotinis patiekalas). Nežinau, man neįdomu tie kopūstai. Aš ir Lietuvoje nelabai prie kopūstų linkęs.

Tailando virtuvei labai trūksta autentiškų virėjų iš Tailando, nes ją Lietuvon daugiausiai atveža mūsų tautiečiai entuziastai keliautojai, iki širdies gilumų pamilę aitrias sriubas ir kokosų pieną. Jų kelionės didžiausias pasiekimas būna toks, kad paskui gali visiems aiškinti, kad tikros tajų sriubos Lietuvoje nerasi.

Na, o Kinijos virtuvė atėjo į Lietuvą netinkamu metu ir netinkamu būdu – kaip pirmoji postsovietinė užsienio egzotika, užtaisyta krakmolu ir cukrumi, papuošė seniai neremontuotų pastatų pirmuosius aukštus raudonais žibintais ir geltonais kreivasnukiais drakonais, ir greitai įsitvirtino kaip „nebrangus, sotus maistas“. Daugelis mūsų kinų virtuvės valgytojų ją vertina taip, kaip cepelinus ir tarkius: kad būtų kuo pigiau, ir kad užkirtęs negalėtum atsikelti nuo kėdės.

Stalo vanduo su citrina. Čia geras pavyzdys: nereikia nemokamo vandens, reikia tiesiog stalo vandens, kad ir už pinigus, kaip alternatyvos buteliuotam.

Atrodytų, ne kokia perspektyva naujam Azijos restoranų tinklui Soya, kurios pirmasis restoranas atsidarė Klaipėdoje. Jų meniu būtent šias keturias virtuves ir atstovauja: kinų, japonų, korėjiečių ir tajų. Mes nuėjome į jų antrąjį restoraną sostinėje. Dar jie yra ir Kaune.

Vilniaus Soya yra Žirmūnuose, kur aplinka lauke blizgesio nei žada, nei duoda. Nieko baisaus, užtat erdvu. Interjeras greičiau santūrus nei prabangus, ir man labiausiai priminė didelio viešbučio prie oro uosto „etninį“ restoraną kur nors Seule arba Tokijuje. Ten visada būna kas nors tiems, kas nori truputėlio egzotikos, bet į miestą važiuoti tingi. Man tinka. Pretenzijų neturiu.

Pripažįstame, kad sušiai geri. Tų su Filadelfia tiesiog galima neužsakinėti.

Paragaujame sušių (rinkiniai nuo 10,90 iki 69,90 Lt). Nenoriai pripažįstu, kad pretenzijų jokių nėra (nenoriai, nes kur jau man kas nors įtiks). Ryžiai – teisingi, lipnumas geras, o žuvis ant viršaus tokia, kokios geriausios galima tikėtis Lietuvoje. Geresnės, žinoma, irgi galėtų atskraidinti, bet, deja, šalyje ne itin daug norinčių mokėti kokius 300 litų už sušių rinkinį, todėl jos ir nėra. Soya irgi turi sušių su Filadelfijos sūriu, bet galima pasižiūrėti į meniu ir jų tiesiog neužsakinėti. Taip ir padarėme.

Sake Tataki – žuvies kokybė ir vos jaučiamas terminio apdorojimo palietimas buvo puikūs.

Vos apkepta ir plonai supjaustyta lašiša, Sake Tataki (17,90 Lt) mums ypač patiko. Pagrindinė patiekalo idėja – vos lašelis terminio apdorojimo – čia buvo įvykdytas puikiai.

Salotos su jūrų kopūstais iš pradžių pasirodė labai intensyvios, bet kol suvalgėme, nusprendėme, kad viskas gerai.

Agurkų ir jūros kopūstų salotos (8,90 Lt) buvo gaivios ir man priminė vaikystę, kai kažkur prie Murmansko, keliaujant su tėvais, aptikome parduotuvėje konservuotų jūrų kopūstų (tiesą sakant, „aptikti“ nėra tinkamas žodis, nes tuščiose lentynose viskas matėsi ir neieškant). Tą kartą, prieš tris dešimtmečius, man aliejingas jūros augalų skonis visai nepatiko, o dabar buvo labai gerai.

Traškūs baklažanai (13,90 Lt) nepadarė jokio įspūdžio: jie nebuvo traškūs. Pernelyg arti dešimčių kinų restoranų, kur meniu sako „trašku“, o viskas plaukioja padaže.

Vištiena Gong Bao, su sojų padažu ir sezamų aliejumi, mums pasirodė eilinė, ji buvo pernelyg panaši į standartinius Vilniaus kinų restoranus.

Pernelyg arti įprastinės rytų Europoje pamėgtos kinų virtuvės nuobodybės buvo Gong Bao vištiena (14,90 Lt) – taip, viskas gerai, bet išskirtinumo maža, nepaisant to, kad sojų ir sezamo padažas buvo teisingo tirštumo ir skonio, o ne pernelyg užsaldintas ir užtirštintas, kaip kartais būna.

Traškūs vištienos skrandeliai, paprasti ir nebrangūs, bet, sako, vienas populiariausių dalykų prie alaus.

Apsilankymą pakylėjo du patiekalai. Traškūs vištienos skrandukai (9,90 Lt), sako padavėja, yra populiariausias iš visų patiekalų, nes prie šalto alaus triauškiasi taip, kad neįmanoma sustoti. Jie man pasirodė tikrai puikūs, ir dviem galvomis aukščiau už tai, ką esu ragavęs kituose Vilniaus restoranuose. Kalbama, kad juos žmonės pasiima dideliais kiekiais išsinešimui, kad galėtų krimsti prie pigesnio alaus iš parduotuvės – nors, žinoma, traškantys patiekalai, paimti išsinešimui ir patekę į uždarą talpą, labai greitai nustoja būti traškūs.

Kalmarai Zi Ran, pagardinti čiliais ir kuminu, man patiko labiausiai, užsisakyčiau ir vėl.

Tačiau vakaro viršūnė buvo kalmarai Zi Ran (maža porcija – 17,90 Lt) – su salierų stiebais ir sojų daigais, apibarstyti aitriųjų paprikų kruopelėmis ir kumino sėklomis. Tai buvo trašku, sūru, kvapnu ir tikrai geriausia, ką aš per pastaruosius dvejus metus radau rytų restoranuose Lietuvoje.

Trise sumokėjome už maistą 183,09 Lt ir arbatpinigius (tiesą sakant, išbandymui pasiėmėme visko per daug, ir dalį maisto parsinešėme namo).

Gyoza, japonų koldūnai, buvo puikūs. Aš pažįstu gerą gyozą, kai matau vieną.

Mano galva, didžiausia rizika tinkliniam restoranui yra galimybė po truputį atitrūkti nuo aukštų standartų, nustatytų iš pat pradžių, kai geriausi patiekalai virsta vidutiniais, smulkios klaidelės mutuoja į sistemines klaidas, ir restoranas pasijunta priartėjęs prie savo misijos pabaigos. Tačiau čia kol kas tai neįvyko, todėl avansu prognozuoti degeneraciją būtų absurdiška ir negeranoriška. To ir nedarysiu.

Gerai pasiskaičius meniu, ir pagalvojus, kas iš keturių Azijos virtuvių jums priimtina, iš čia galima, regis, išeiti nenusivylus. Restoranui Soya skiriu keturias žąsis iš penkių.

–

PRIEDAS Nr. 1: Atsiliepimai, paskelbus šį straipsnį Lietuvos Ryte, liudija, kad daugeliui skaitytojų didelės svarbos naujiena yra ta, kad Soya priklauso Čili restoranams. Niekas negali žmoniškai paaiškinti, kokia dėl to yra principinė problema. Neapykanta didelėms įmonėms Lietuvoje prilygsta tik tų įmonių populiarumui. Maxima, Vičiūnai, Senukai, Čili, Švyturys-Utena, Swedbankas ir SEB – jei nori žinoti, ko labiausiai nekenčia, pažiūrėk, kieno didžiausi pardavimai.

PRIEDAS Nr. 2: Apsilankėme Soya ir Klaipėdoje. Mums pasirodė, kad kokybė atitinka Vilniaus etaloną, tačiau porcijos pasirodė kiek mažesnės, nors galimai tiesiog buvome labiau išalkę.

Soya, Žirmūnų g. 68A, Vilnius. Tel. +370 5 2774111. Tinklalapis.

Nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo 11:00 iki 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 23:00.

Yra daug priežasčių važiuoti į Nidą. Kulinarija nėra viena iš jų.

Restoranų kritikos portalas Laukinės Žąsys prasidėjo nuo Nidos visom prasmėm: kai jo dar nebuvo, pirmosios restoranų apžvalgos buvo iš Nidos – Nerija (Pamario g. 13) ir In Vino (Taikos g. 23, į pastarąjį manęs jau nebeleidžia, tai gerai, kad nors tada spėjau parašyti). Būtent per atostogas Nidoje ir sugalvojau rašyti apie restoranus ir maistą. Kas galėjo pagalvoti, kad iš to išeis įtakingiausias šalies kulinarinis puslapis – pasigirsiu, kol niekas nepagyrė.

Todėl Nidai, tarsi mažam Lietuvos veidrodžiui (smėlio nuzulintam) tenka ypatinga vieta rašyme apie kulinariją. Truputį daugiau nei prieš metus Laukinės Žąsys publikavo bendrą vadovą apie valgymą Nidoje, o paskui dar netingėdami aprašėme atskirai beveik visus restoranus, vertus dėmesio, ir net kelis, visiškai dėmesio nevertus. Nes neieškome lengvų kelių.

Nidos valgymas nesikeičia, kaip ir kopų smėlis.

Kas keičiasi Nidos valgyme? Niekas nesikeičia, ir tai yra blogiausia. Miestelis sustojo laike taip, kad Vilniuje būtų net sunku įsivaizduoti tokią stagnaciją. Be kelių mažų išimčių, bendras aprašymas būtų „arba blogyn, arba prikaltas vietoje“.

Ar viską galima gaminti su sūriu? Taip, viską.

Stagnacijos ir sovietinio palikimo atrama lieka, be jokios abejonės, Ešerinė prie marių (Naglių g. 2). Kažkada buvęs jautraus aplinkos prijaukinimo stebuklas ir Baltijos šalių visuomeninio maitinimo pažiba, kurią ne gėda parodyti ir užsieniečiui, ir atvykėliui iš Maskvos, šis restoranas niekur nenuėjo.

Kažkada stebinęs tuo, kad sugebėjo patiekti lankytojams išsvajotą žuvį tešloje ir, o stebukle, keptą duoną su česnakais (kai prieš dvidešimt metų ta kepta duona buvo retas delikatesas), dabar restoranas apvilko savo garsiąją šiaudinę rotondą išskirtinio baisumo plėvele (galbūt nuo lietaus ar vėjo) ir atrodo kaip liaudies meistrų kioskas per vieną iš tų įsipykusių amatų dienų mugių, kad jas visas kur velniai.

Pikantiškos sūrio salotos, nostalgijos klasika.

Ešerinė turi nepatogiausius (nors, regis, brangiai kainavusius) baldus ne tik pajūryje, bet, ko gero, ir pasaulyje. Metalinės kalinėtos kėdės būtų uždraustos nacių koncentracijos stovyklose dėl nehumaniškumo, bet šiam restoranui jos – pats tas. Baisiausia, kad tos kėdės yra amžinos: po Trečiojo Pasaulinio karo galimai žemės paviršiuje liks tik musės ir šios kėdės. Ir tie neįkandami cukriniai kaštonai, kuriuos gamina vestuvėms.

Prie marių yra vieta, kurios niekas nedievina, tačiau ji nepamainomai ir patikimai nebloga: Pastogė (D.Kuverto g. 2). Jos pavadinimas yra jos silpniausia vieta: visi painiojasi ir niekas nežino, kaip ją vadinti, todėl sako, kad ten, kur gražiai apsodinta gėlėmis. Anksčiau ši vieta vadinosi Pašiūrė, paskui tą pavadinimą pasiėmė kita liaudiška užeiga prie autobusų stoties (Naglių g. 20), kuri turėjo geriausių miestelio didžkukulių reputaciją. Kaip yra dabar, aš negaliu patvirtinti, nes cepelinų nebevalgau: man jie pernelyg dietiniai rodosi, net jei su dviguba spirgų porcija. Ne, jei rimtai, na ne vasarinis maistas, garbės žodis.

Visais kaimiškais ir liaudiškais dalykais, kaip ir anksčiau, vaišina Kuršis (Naglių g. 14) – jei norite pamatyti, ar viską pasaulyje galima užkepti su sūriu, tai pirmyn ten. Galima su maistu susipažinti ir neprisėdus ir neišleidus nė lito: kvapas iš tolo, o patiekalus apžiūrėsite lauke sėdinčiųjų lėkštėse. Aš taip ir darau.

Gražiais vasaros vakarais poilsiautojai sprendžia, kur nuėjus. Tai nėra labai lengvas sprendimas.

Kažkada sujaudinęs didžiąją dalį vilniečių, ir užėmęs senąją Nidos valgyklą, restoraną ir koldūninę, vilniškio sintetinio restorano Kitchen klonas (Pamario g. 1) gyvena sau, nors užsidarė dar nesulaukęs vasaros pabaigos (manau, ne dėl komercinės nesėkmės, o tiesiog jiems nusibodo). Sakau – sintetinio, nes patiekalai paimti iš populiariausių receptų knygų taip paraidžiui, kad net akis bado. O dar akis bado, kaip galima gyventi visą vasarą tame šiurpiame pastate, nepasikeitus supuvusių langų rėmų, palaikant autentišką pastato nudrengimą ir nekrapštant voratinklių. Nesupraskite manęs neteisingai, bet žvelgiant į tą pastatą, turiu pasakyti, kad esu matęs ritualinių paslaugų įmonių, kurios yra linksmesnės ir kur labiau norėčiau praleisti vakarą su draugais. Jei turėčiau draugų, that is.

Gerą vardą sugebėjo susidirbti maža kepykla ir kavinė Gardumėlis (Pamario g. 3). Anksčiau virusi puikią kavą, geriausią Nidoje, dabar kažkokiu būdu sugeba ją pagaminti beveik blogiausią (ji būtų blogiausia, jei ne Kuršmarių vila Preiloje, kuri pirmauja). Bandelės su dešrelėmis ir kibinai vis dar verti dėmesio. Tai vis dar vertingas sustojimas pakeliui prie jūros (visi išmanantys vaikščiojimą prie jūros, kaip šių eilučių autorius, prie jūros visuomet vaikšto D.Kuverto gatve, o ne tuo baisiu keliu pro paštą; kitą vasarą žinokite ir nereikės stebėtis, kodėl jus keistai nužvelgia).

Pakeliui prie jūros amžiais nesikeičia ir Nidus, restoranas, kur viskas neblogai, tačiau vis visokie smulkūs paklydimai. Po nuotykio su garstyčių padažu ant Cezario salotų, dabar baigėsi tinkami indai pateikti fahitoms (meksikietiškiems blyneliams), ir šiais laikais juos tenka susukti pasidėjus ant kelių, kaip tuos garsiuosius Kubos cigarus. Aš laikiau ore, ore ir suvyniojau, ir sugebėjau neapsidrėbti, kas savaime yra pasiekimas. Ši vieta yra viena brangesnių, ir kažkodėl godojama tų lankytojų, kurie labai mėgsta vieni į kitus spoksoti. O gal čia tik į mane spokso: kažkokie žmonės praeidami garsiai prunkštė, žiūrėdami į mūsų staliuką. Matyt, stebėjosi, kad tiek mažai užsisakėm.

Daugelį restoranų renkamės daugiausia dėl vaizdų. Nidos “Seklyčia”.

Tiems, kas pasiilgo šiek tiek geresnio maisto, neišeis aplenkti ir Seklyčios, ne taip seniai aprašytos (Lotmiškio g. 1). Geresni indai ir įrankiai, šiek tiek didesnės kainos ir puikus vaizdas į marias, tačiau net pusrytinis omletas yra loterija – vieną dieną puikus, oringas, išpūstas, kitą dieną – parodija. Ir paraidinio verslo pavyzdys: jei nori omleto su daržovėmis, bus su daržovėmis, jei norėsi su kumpiu ir sūriu, daržovės garnyrui nėra numatytos. Kad gyvenimas nepasirodytų per geras. Aš valgiau kiaušinienę, kuri galėtų savo riebalais pasidalinti su keliomis aplinkinėmis kiaušinienėmis, ir dar liktų sočiai. Jei žinote, ką noriu pasakyti.

Štai taip atrodo kiaušinienė, kai būna per daug riebalo.

Geriausi poilsiautojui šiame sezone (ir, tikėtina, kitame irgi, nes naujai atsiradusieji, kaip Tuborg Beach Bar, Nidos-Smiltynės plentas 7, nieko stebėtino nesiūlo) yra du restoranai, pasiruoškite netikėtumui.

Pirmasis yra Grill Bar (Naglių g. 14a), anksčiau buvęs Sensus Grill & Wine. Nors padavėja labai stropiai sakė, kad čia visai kitas restoranas, o ne vien pavadinimas, jis neatskiriamas nuo senojo taip pat, kaip negalėtum atskirti rūkytų karšių dviejuose skirtinguose kurorto kioskuose. Jie vienodi: vienodas meniu, vienodas skanios ant grotelių kepamos mėsos kvapas, ir lygiai taip pat, kaip praeitais metais, bandymas užsakyti vyną yra panašus į žaidimą su padavėju (dažniausiai norimas vynas jau būna pasibaigęs). Net alų lygiai taip pat kartais atneša neteisingoje taurėje, kaip ir 2012-aisiais. Vienu žodžiu, drąsiai skaitykite senąją recenziją.

Paprastos picerijos paprastas jaukumas ir jachtų vaizdai padėjo mums pasirinkti.

Žinau, nustebsite, o gal net įtarsite kokią nors klastą, tačiau reikalingiausias poilsiautojui ir visų dažniausiai aplankomas restoranas Nidoje yra, kaip bepasuksi, Čili pica prieplaukoje (Naglių g. 16). Taip, tai didelio tinklo dalis, taip, spjaudykitės, kaip norite, tačiau jis nuosekliai jaukiausias, populiariausias ir geriausiai prognozuojamas restoranas iš visų. Ir picos, šiaip jau, ne tokios blogos Lietuvos kontekste. Vakare ten gerti gėrimus, žiūrint į jachtas, yra, ko gero, geriausias kulinarinis potyris nelabai iš koto verčiančioje Nidoje.

Laukinėse Žąsyse turime kelis kriterijus restoranų vertinimui. Vienas jų yra toks: jei vienas ar kitas restoranas užsidarytų, ar labai jo stigtų miestui? Ar pasidarytų miestas ar miestelis smarkiai nykesnis? Nidoje, deja, reikia pasakyti, kad labiausiai visi pasiilgtų būtent šios negudrios picerijos.

Į šį restoraną jau vieną kartą bandėme patekti: irgi buvo šeštadienis, ir restoranas negalėjo susitvarkyti su lankytojų antplūdžiu, sakė, kad  (tada sakiau, kad pastačius stalus ir kėdes, reikėtų įsivaizduoti ir tai, kaip juos susėdusius pamaitinti bent jau šeštadienį, kai iš visų sodybų suvažiuoja Vilniaus grietinėlė). Tuomet nuvažiavome į Cepelinų gryčią, kuri yra, regis, vienintelė vieta pavalgyti, išskyrus Labanorą, tarp Molėtų ir Ignalinos.

Paprastas restorano interjeras keistai derinasi su paprasta virtuve

Šį kartą pasisekė geriau. Truputį, bet geriau. Buvome pasodinti tuščioje salėje (lauke buvo keli žmonės, jie užsisakė kapučino, kas savaime ironiška, pažiūrėjus į aplink esančią kaimišką aplinką) ir padavėja pranešė, kad turėtume pasirinkti kuo paprastesnius patiekalus ir būti supratingi. „Virtuvė labai užimta“, buvo pasakyta mums: vėliau laukia banketo. Na, gerai, atjausime virtuvę, nors šiaip jau lankytojai turėtų tikėtis, kad virtuvė įtiks jiems, o ne mankštinti supratingumą. Tiek to. Pekino anties ir Velingtono jautienos šį kartą neužsisakinėsime.

Sienas puošia girių ir ežerų gyventojai, nepatekę į meniu

Restoranas ir viešbutis yra buvusiame senos Labanoro mokyklos pastate. Mokslo pėdsakų nelikę, tačiau įvairių iškamšų ant sienų – daugiau nei partinių veikėjų portretų per komunistinę šventę. Reikia suprasti, ant sienų dabar yra tie, kas nepateko į meniu.

Meniu yra tikrai nemažas, bet pradėjus užsakinėti, pamatome, kad tai ne valgiaraštis, o greičiau sąrašas patiekalų, kurie galėtų būti, jeigu būtų. Aš pasirenku svieste keptas rudmėses (12 Lt) ir Labanoro pievų vynuogines sraiges su česnakiniu sviestu (11 Lt) – nei vieno, nei kito patiekalo restoranas neturi. Žinantys žmonės sako, kad rudmėsėms dar anksti (aš ir pats tai žinau), tačiau kam tada jas įtraukti į meniu? Gal kam nors patinka spėjimo žaidimas su padavėja. Ne man.

Moliūgų sriuba mums pasirodė skystoka

Moliūgų kreminė sriuba, kaip sako meniu, lapkričio spalvos (8 Lt), mums pasirodė skystoka, tačiau galbūt ją tokią įprasta virti kaime. Tik skrebutį reikėtų patiekti arčiau to laiko, kai atneša sriubą: jis buvo visiškai ataušęs, kol sulaukėme sriubos. Užtat baravykų sriuba (9 Lt) buvo puiki – kvapni, sodri, kaip namie. Naminė duona, kepta ant ajerų, buvo puiki, tačiau normuotas atnešimas po vieną riekelę prie vieno dubenėlio priminė apie sovietinių valgyklų įpročius. „Peiliai – tik prie kepsnio“, lyg girdėjau šnabždant iš praeities. Ne, jie taip nesakė. Tik prisiminiau.

Grybų ir šoninės mišinys buvo bedieviškai riebus, nors gal taip ir turi būti

Tai, kas buvo pavadinta baravykų salotomis su šonine (16 Lt) suglumino. Ant skrebučio buvo gausu labai riebios, labai labai riebios, keptų baravykų ir šoninės (atrodo, šoninės buvo daugiau) masės, perlietos grietinėle. Paragavus, norėjosi pridengti lėkštę kuo nors, kad kraujagyslės nematytų viso šito, nes pamačiusios jos užsikimštų vien nuo vaizdo. Atrodė, kad bandau valgyti cepelinų spirgus be cepelinų. Aš tikiu, kad taip kaime ir valgydavo. Aš tikiu, kad tai buvo autentiškas patiekalas. Tačiau aš nežinau, ar verta tokį dalyką nešti ant stalo XXI amžiuje. Senovėje buvo daug visokių dalykų, ir daugelis jų yra sėkmingai užmiršti. Juk nesiimsime atkurti fizinių bausmių mokyklose, vergovės arba raganų deginimo ant laužo.

Grikių blynai su tirštu, riebiu padažu buvo tokie, kaip turi būti, bet vis tiek tai neskaniausias patiekalas pasaulyje.

Autentiškumas stačiai sunkėsi ir iš kito patiekalo – grikių sklindžių su baravykų padažu (13 Lt). Aš tikiu, kad jie turi būti tokie, kaip buvo. Aš tikiu, kad liaudis juos tokius valgė. Tai buvo autentiškas, tačiau tuo pačiu metu neskaniausias patiekalas pasaulyje (aš žinau, ką sakau – aš Afrikoje esu valgęs žiurkių troškinio, o Minske, pereinamaisiais Sovietų Sąjungos laikais, skanavau Kijevo kotletų, kurie, neturint baltos duonos trupinių, buvo išvolioti juodos duonos trupiniuose, kurie, pabuvę gruzdintuvėje, skoniu priminė šiltą asfaltą). Man net sunku tuos grikių sklindžius su kuo nors palyginti. Aš manau, kad galima nebrangiai įsigyti guminių kempinių, kurios, tinkamai užkeptos, būtų skanesnės už tą tautinio paveldo patiekalą.

Kepta seliava su bulvėmis buvo negudri, tačiau tinkamai pataisyta

Galiausiai, keptos seliavos su kepintais burokėliais (14 Lt, ir dar 2,50 Lt už bulves) buvo neblogos – nedidelės žuvelės buvo tinkamai užkeptos ir bemat dingo nuo lėkštės.

Desertas – ledai su miško uogomis – jaunajai valgytojai įtiko. Tačiau labai tepa burną.

Desertas, ledai su miško uogų užpilu (9 Lt), jaunajai valgytojai patiko, ir čia ačiū padavėjai, kad įspėjo, jog labai tepa veidą, burną ir dantis. Tikrai tepa. Bet argi mums rūpi, kai po pietų važiuojame į Labanoro miškus, į samanas, į raistus, prie ežerų, kur niekas mūsų nematys ir mes nieko nematysim, nebent šen bei ten stūksančias įvairių dydžių ir įvairios prabangos sodybas.

Trise sumokėjome 92,50 Lt ir arbatpinigius.

Namie kepta duona buvo gera, bet po vieną riekutę.

Kokia išvada? Tai ne restoranas, tai greičiau kulinarijos muziejus, ir taip ir turėtų būti vertinamas. Jis pateikia senus, nesveikus, dažnai – neskanius lietuvių nacionalinės virtuvės patiekalus, suteikdamas lankytojui puikų supratimą, kaip primityviai ir nykiai maitinosi mūsų protėviai, ir galbūt todėl jie taip trumpai gyvendavo ir dainuodavo tokias liūdnas dainas.

Tai, kad virtuvė nesugeba planuoti darbo krūvio, ir užuot susitvarkę darbo procesus, bando auklėti lankytojus, kad neužsisakinėtų, ko nereikia, pliusų neprideda.

Tačiau pasakius visa tai, reikia pripažinti, kad be šio restorano Labanore būtų žymiai liūdniau. Nekeisti tradicinių patiekalų pagal šiuolaikinį skonį ir patiekti juos, autentiškai atspindinčius kaimo virtuvės skurdą – gal ir abejotinas, bet drąsus žingsnis. Vieną kartą apsilankyti ten verta, kad praplėstum horizontus. Tokios patirtys padaro mus stipresnius.

Keturios žąsys iš penkių.

—

Viešbutis restoranas Labanoras, Labanoro miestelis, Švenčionių rajonas. Tel.  +370 655 70918. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 19:00, penktadieniais – nuo 11:00 iki 21, šeštadieniais – nuo 10:00 iki 23:00, sekmadieniais – nuo 10:00 iki 19:00.

Pinigų Karta 2013 09 09 // Protokolai

Ne kartą esu sakęs, kad Lietuva yra kaip Vakarai, vis labiau. Kartais tai yra gerai (švara – efektyvumas – moksliniai vadybos metodai – racionalūs sprendimai), o kartais – tik Vakarų visuomenės ligos ir augimo negalavimai.

Apie vieną jų šiandien ir pakalbėsiu: tai neracionali – ir kartais mutuojanti į nuolankų garbinimą – neapykanta didiesiems prekių ženklams.

Vakaruose yra savi prekių ženklų whipping boys (mušamieji berniukai, tai yra, atpirkimo ožiai) – ir hierarchija ten beveik nediskutuotina: McDonald‘s, Walmart, Microsoft. Nebūtinai viskas, kam labiausiai priešinasi ir nekenčia paprastas žmogus, ateina iš Amerikos: dar daugybėse šalių yra Prancūzijos Carrefour, Britanijos Tesco, ir įvairūs jų prekių ženklai, kurie po kiekvieno pasijudinimo susilaukia protestų, piketų, transparantų ir parašų rinkimo, kad jų parduotuvių nebūtų, nes „vietos žmonės jų nenori“*.

Visi šie prekių ženklai yra tiek pat sėkmingi, kiek ir nekenčiami. Prancūzija, kur panieka jankių ekonominei ir kulinarinei ekspansijai yra ne šiaip pomėgis, bet branginama nacionalinės savimonės charakteristika, yra didžiausia McDonald‘s rinka už Šiaurės Amerikos ribų.

Lietuvoje pilietinio protesto prieš didžiuosius prekės ženklus beveik nėra ir nebuvo, išskyrus drungnus protestus „aš neperku“ prieš keletą metų, nukreiptus prieš vieną mažmeninės prekybos tinklą ir neturėjusius jokio ženklesnio poveikio.

Užtat yra nuoširdi neapykanta masinei sėkmei, ir ji tiesiogiai priklauso ne tik nuo vardo tiražavimo, bet ir nuo prekių ir paslaugų kategorijos. Kuo žemesnė lentyna, kuo labiau pasiūlymas pritaikytas masėms, tuo didesnis įsiūtis ir tuo absurdiškesni argumentai, kodėl reikia nekęsti vieno ar kito. Pavyzdžiui, plačiai žinomos automobilių markės arba televizorių prekių ženklai nesukelia jokio pastebimo neigiamo reagavimo iš pirkėjo pusės.

Yra ir tam tikrų išimčių, kurios, pagalvojus, yra lengvai paaiškinamos. Sakykim, didieji pieno ir mėsos perdirbėjai, nepaisant savo prekių ženklų didžiulio pažįstamumo, nėra nė kiek labiau nekenčiami už penkiskart smulkesnius rinkos žaidėjus. Paaiškinimas paprastas: nė vienas mėsos ar pieno gamintojas (išskyrus, turbūt, Vilkyškių pieninę) nesugebėjo su savo prekės ženklu susieti absoliučiai jokios vertybės ar emocinio krūvio. Vidutinis pirkėjas tiek pat gali pasakyti apie jų tarpusavio skirtumus, kiek ir vidutinis sveiko proto suaugęs asmuo – apie skirtumus tarp skirtingų puponautų veislių. Jų prekės ženklai yra tuščia vieta, nieko nepranešanti. Visiškai nieko.

Užtat tie, kas papuolė ant nuodingo liaudies rūstybės kilimo, gali nertis iš kailio, kad pasidarytų paprastų žmonių draugais, ir tai jiems niekada nepavyksta. Didieji bankai gali puikiai veikti, visaip stengtis įtikinti turį žmogišką ir draugišką veidą, ir būti bendruomenės nariais – bet vis tiek yra nekenčiami. Jie gali puikiai gyventi, nes klientas dažniausiai vis tiek ateina pas juos, perka jų paslaugas, ir moka jiems, bet jie neturi žmonių meilės.

Utenos alus yra vienas iš tų prekių ženklų, kurie kenčia dėl savo didumo.

Penktadienį buvau Utenoje, pakviestas aludarių į miesto šventę darykloje (išgėriau vieną bokalą alaus ir degalus į automobilį pyliausi pats – tiek čia būtų intereso deklaravimo). Didžiausias rajone TV ekranas po atviru dangumi krepšiniui žiūrėti, scena, muzika, visas gamyklos kiemas atviras lankytojams, ateina keli tūkstančiai žmonių, ir ką? Vis tiek po savaitės (kokios savaitės – kitą dieną) visi, išskyrus didžiausius miesto patriotus arba neskaitlingus specialistus, dar sugebančius be išankstinio nusistatymo ragauti produktą nepriklausomai nuo etiketės, sakys, kad Švyturys ir Utena gamina šlapimo skonio gėrimą iš miltelių.

Tos šventės Utenoje jau seniai, jos nuoširdžiai lankomos ir kažkokiu būdu apsieina be Kėdainių stiliaus beskonybių su laimingų žetonų barstymais iš dangaus į varguolių išskleistus skėčius, tačiau kur meilė neauga jau dabar (nes gamykla populiari ir mylima savo bendruomenėje), ten nauji daigai ir neprasikala.

Kas dar keisčiau, kad nepamilę gamintojo ir jo produktą vadinę nemeiliais vardais, pirkėjai tą patį gėrimą paskui ir pirks. Utenos 2013 metų kampanija „Skaidri kokybė“, kur gamintojas paprastuoju būdu aiškino, iš ko ir kaip gamina alų, nors meilės gamintojui nepridėjo (bent jau labai gerai nesimato, jei ir pridėta), pasiteisino pardavimų prasme.

Čia yra du dalykai, kurie man pasirodė įdomūs: pirmiausia, didieji alaus prekių ženklai turi sėkmingą teigiamą efektą sau iš to paties neigiamo požiūrio.

Kai save pozicionuoja neišmanūs smulkieji gamintojai (nes yra ir išmanių, ir jie seniai to nebedaro), jie visuomet pradeda kalba, ir dažnai ją baigia, tuo, kad jų alus „nėra nei Švyturys, nei Utena“. Nors tai jiems patiems labai skystas pasigyrimas: dar niekada nematėte, kad Aston Martin ar Maserati gamintojai būtų savo automobilius gyrę sakydami, kad „čia jums ne Dacia“. Ir nepamatysite.

Maži gamintojai vietoje išskirtinumo tegali palyginti save su tais, kas jie nėra.

Kai maži gamintojai vietoje išskirtinumo tegali palyginti save su tais, kas jie nėra (ir, tiesą pasakius, niekas tuo net neabejoja), tai puikiai parodo, kad kitos legendos, naratyvo ar įtikinamos vertybės jie net ir neturi. Bando turėti, bet neturi. Štai pavyzdžiui, paskaitykite: „nefiltruotas, unikalios technologijos, pagamintas pagal senas tradicijas, sodraus skonio“. Apie kokį čia mažo, entuziastų pastatyto mikrobravoro alų kalbama? Niekada neatspėsite. Nes faktas yra tas, kad bent dvi dešimtys gamintojų turi visus šiuos raktinius žodžius savo gaminių rinkodaros aprašymuose. Tai net nėra „nepakankama pastanga“. Tai pozicionavimo prasme yra absoliučiai blogai; blogiau, nei visai nieko nesakyti.

Tuo tarpu didiesiems gamintojams jų prekių ženklų paminėjimas, net ir neigiamame kontekste, sukuria ne tik foną (čia nesakykite jokių banalybių „bet koks viešinimas, net ir blogas, yra geras viešinimas“, čia ne apie tai), bet pačių konkurentų pastangomis padeda formuoti pasąmonės nuostatą, kad būtent didieji prekių ženklai yra teisingas ir protingas pasirinkimas. Gal net blaivus pasirinkimas, nors alkoholiniams gėrimams čia nežinia kaip pritaikysi.

Tas pats gali būti pasakyta ir apie didžiuosius restoranų tinklus**. Kai žmogus eina į didelio tinklo piceriją, jis neturi jos mylėti.

Mano įsitikinimu, jis eina į ją dviem būdais: arba vizitas jam nėra savivertę veikiantis dalykas (pica yra pica, salotos yra salotos, kur pigiau, ten ir eina), arba – ko jis niekuomet nepripažins – jis žino apie tos vietos reputacinį bagažą, jį jaučia, bet tyčia eina ten su tam tikru nonkonformistiniu užsidegimu. Iš tiesų, kai neapykanta ir panieka dideliam prekės ženklui pasiekia visuotinį, mainstream‘o lygį, tai masinio ženklo pasirinkimas savaime tampa protestu arba, lengvesniu atveju, ironišku pareiškimu. Rezultatas – pirkėjas pasirenka būtent tą prekę. Na ir kas, kad lyg ir pusiau juokais.

Na, o pabaigai dar apie alų. Štai jums eksperimentas, kuris niekada nebus įgyvendintas, nebent aš pats tai padarysiu. Išpilsčius į keistus, nelygios formos, butelius Švyturio Old Port Ale, arba Utenos Dark, o gal kokį porterį, prilipinus rudą etiketę su barzdoto dieduko šiaudine skrybėle atvaizdu, pavadinus „Juodojo Žalčio Bravoras“, nurodžius adresą kur nors Labanoro girioje, įkainojus 9 litais už butelį ir pastačius ekologinės krautuvėlės lentynoje, aš garantuoju – devyni iš dešimties savamokslių vertintojų, paragavę laižytų lūpas, linguotų galvas, ir sakytų „čia jums ne Utena ir ne Švyturys, jo. Nu tiems, kas supranta.“

—

* Vietos žmonės jų nori, ir net labai: savo užsidegime smulkūs vietos prekybininkai, kurie iš tikrųjų turėtų vadintis maži, tingūs ir nerangūs, pamiršta paprastą logiką (arba apsimeta, kad nesupranta): jeigu niekas nenorėtų ateinančių didžiųjų tinklų parduotuvių, jos negrėstų smulkiesiems prekybininkams. Jos siūlo pirkėjui tiksliai tuos privalumus, kurių nori pirkėjas, ir būtent todėl pirkėjas jas renkasi.

** Jei jums niežti rankos pasakyti, kad Čili Pica, Katpėdėlė, Pizza Jazz arba dar koks nors tinklinis valgymo pasiūlymas „nėra restoranas“, tai jūs pasikasykite rankas ir vis tiek nieko nesakykite. Nes su šiomis pastabomis jūs pavėlavote jau nuo tų laikų, kai vietoje saldainius pardavinėjusios Svajonės Vilniuje atidarė pirmąjį McDonald‘s, ir visi, kas tik mokėjo kalbėti, giliamintiškai paklausė, kad „kodėl šią greito maisto užkandinę vadina restoranu“. Kaip nori, taip vadina. Jei jums restoranas būtinai su durininku, rūbininku, maître d’hôtel ir kitokiais atributais, tai tuomet gal jau pripažinkime, kad visoje Lietuvoje įstaigų, kurios galėtų atitikti visus tuos reikalavimus, yra gal trys, o visa kita – ne restoranai. Todėl jūsų pastabos apie tai, ar čarlikas yra restoranas, neturi jokios vertės ir nusipelno būti nuplautos į nereikalingų kalbų kanalizacijos vamzdžius.

Jeigu reikėtų važiuoti į Palangą vieniems, be kompanijos, tai prilygtų bausmei. Nors vaikystėje du kartus per vasarą su kelialapiais, gautais per blatą, ten vykdavome autobusais, mama veždavosi puodą maistui virti, įrankius, lėkštes (anksčiau – dar ir vonelę mums su broliu nuskalbti), atsiminimai iš tų laikų – tik patys geriausi.

Visgi po keleto dešimtmečių Palanga man nebėra ta vieta, kur labai noriu grįžti. Kurortas, aišku, keitėsi, gražėjo, neliko (arba liko vos keli) sovietmetį menantys statiniai – vaiduokliai (nesenai Laukinėse Žąsyse aprašytas Feliksas įsikūręs nei kiek nepakitusiame architektūros šedevre; bičiuliai suomiai pasakojo, kad ten vis dar tie patys žali pliušiniai foteliai fojė ir keisti kilimai koridoriuose. Negaliu patvirtint, nebuvau užėjusi šį kartą).

Dar apie Palangą galima pasakyti, kad tai yra didžiausią šėryklų koncentraciją turinti vieta visoje Lietuvoje. Čia labai daug vietų, kur galima nusipirkti kažko, ką kitur pavadintum nevalgomu, tačiau kol yra valgančių, tokių vietų irgi bus.

Šį kartą Palangoje mūsų kompanija didelė: aštuoni suaugusieji, keturi patys maistą pasirenkantys arba bent jau patys valgantys ir keturi tokie, kuriuos dar visiškai kontroliuoja tėvai.

Sakysit, kur tokiai kompanijai vakare rasti vietos? Laisvai, nes mes lankomės Palangoje paskutinę rugpjūčio savaitę, ir, patikėkit, Palanga tuštutėlė. Tyli ir rami netgi J. Basanavičiaus gatvė, jokių rusiškų romansų ar tos minios link jūros plaukiančių žmonių, bandančių kažkam įrodyti, kad jie gražiai apsirengę. Gražiai, visi ir taip žinom.

Neišvengiamai valgyti reikia, bet Vandenis, Ramybė, Žuvinė, netgi kažkokia keista vieta Fėjų vyninė nusibosta greitai, nes visgi čia tos pačios nebaisiai įdomios vietos, kai vienur eini dėl tam tikro alaus, kitur – nes arti, dar kitur – kadangi aplinka patinka ir taip toliau, tad kažkurį vakarą traukiam į Ramūs kaip belgai restoraną, įsikūrusį vilos Diemedis pirmame aukšte (S. Daukanto g.).

Lauko stendai rėkte rėkia apie puikią belgišką virtuvę, užrašai rusų kalba kviečia ragauti sraigių ar tradicinės belgiškos sriubos-troškinio Waterzooi, dar siūlomas “gamburgeris” (matyt, irgi mėsainis, bet šį kartą susijęs ne su Hamburgu, su kuriuo jis irgi šiaip jau nėra susijęs, o su Gambino nusikalstamo pasaulio šeima iš Niujorko).

Galite paragauti gamburgerio su kartoška

Koks mūsų pirmas įspūdis? Du balai iš 10, arba viena žąsis iš penkių. Visų pirma, nors lauko terasa, talpinanti kokius 8 ar net 10 šešiaviečių stalų buvo tuščia, išskyrus vieną kampinį stalą, kur, kaip vėliau supratome, sėdėjo vilos administracija, padavėjo Sauliaus akyse išvydome atvirą baimę: “OMG, tik ne pas mus, ne ne, neikit čia, sutrukdysit mūsų ramų vakarą!”, sakė jo žvilgsnis.

Kitas šokas jį ištiko, kai paprašėme keturių atskirų sąskaitų – už ką, nebyliai klausė jis. Bet jam pavyko susiskaičiuoti, užsirašyti ir netgi be klaidų atnešti užsakytą maistą ir gėrimus. Na, aš suprantu, kad 500 Lt nėra labai daug, bet spėju, kad tai ir buvo visa dienos apyvarta.

Grįžtant prie nusivylimų: atvykome dviračiais, sustatėme kitoje terasos pusėje, tačiau paskutiniai atvykę bičiuliai gavo barti nuo tos administratorių šutvės – maždaug, atvarė čia ir parkuojasi, patraukit dviračius. Taip buvo sugadinta nuotaika, kad vienas bičiulis abu kartus (po kelių dienų vėl atėjome) nieko, išskyrus alų, neužsisakė. (“Pas priešus nevalgau”.) Ak, Palangos svetingumas.

Tačiau kaip ten bebūtų, pavalgyti reikia. Nelabai tikimės gerų jūros gėrybių (midijos, krevetės, ta pati Waterzooi sriuba-troškinys), tačiau vartant meniu, matosi, kad stengtasi vienaip ar kitaip bandyti pristatyti belgišką virtuvę. Belgiška virtuvė iš esmės yra gana nuobodi, te nesupyksta belgų mylėtojai. Aš pati labai mėgstu Belgiją, bet maistas ten na, vidutinis, geresnis, nei britų.

Grįžtant prie meniu, jis nėra labai išplėstas, tačiau ir ne visai trumpas: kitaip tariant, pritaikytas įvairiapusiam skoniui, trūksta tik picos, cepelinų ir medaus torto. Jų čia tikrai nėra. Salotos, karšti užkandžiai, šiek tiek makaronų, daugiau – žuvies ir jūros gėrybių, mėsos patiekalų, bet tikrai neperkrauta, kas mums ir patinka.

Ant lėkštės, prie keptos duonos, baltas kaip sniegas samtis majonezo. Nestabdykim, brangūs sveteliai.

Ant stalų pirmąkart lankantis keliauja užkandžiai – sūrio spurgos (14 Lt), kepta duona (11 Lt), nemažai puslitrių balto kvietinio Blanche de Bruxelles alaus (po 12 Lt). Sūrio spurgos neblogos, aštrokos, tik man tas pomidorų ir majonezo pagardas nebaisiai prie širdies, tas pats ir apie duoną – pirmą kartą lankantis, ji puiki, plonai raikyta, skrudinta, nepersigėrusi aliejaus, tinkamai česnakinta, tačiau kam tas šaukštas tyro lietuviško majonezo greta? Kad nepamirštume, kur esame? Prisimename juk ir taip.

Dešrelės su bulvių koše. Jūs ir taip supratote, kad čia ne žiedinių kopūstų troškinys, bet mes antraštę privalome parašyti.

Didžiausio susidomėjimo sulaukia dešrelės su bulvių koše (25 Lt) (dar galima pasirinkti su svogūnų džemu), todėl abu kartus nemažai porcijų keliauja ant visų keturių stalų; jos visai neblogos, bulvių košė ir padažas labai gerai dera vienas prie kito. Nors abejoju, ar kas nors Palangos restoranuose patys gamina dešreles. Aš ragauju vištienos, įdarytos špinatais ir sūriu, ir tai nėra labai blogas pasirinkimas, tačiau maistas prėskas – deja, taip yra ir daugumoj paprastų maitinimo įstaigų Briuselyje, tad visgi geriau toks patiekalas už 25 Lt, negu biudžetinėje mikrobanginėje šildyti kotletai Vandenyje už tiek pat.

Šios krevetės buvo pagautos ne nuo Palangos tilto

Su visom belgiškom tracidinėm gėrybėm nerizikuojam – na, nekelia man pasitikėjimo nei midijos rugpjūtį, nei tas Waterzooi, nors netrukus atvykusi kompanija prie gretimo stalo mielai kerta midijas iš katiliukų. Visgi vieni bičiuliai ima didžiąsias krevetes (apie 40 Lt), ir nelieka labai nusivylę.

Vaikai gauna blynų (papildomas minusas  - prašymas padaryti pusę porcijos (suprask, pakepkit vieną blynelį su varške vietoj dviejų) sukelia dar vieną nervų priepuolį padavėjui: “Virtuvė gali supykti, nes gi tiek daug užsakymų”).

Šitie pabuvojo gruzdintuvėje. Nu ir padažiukas patiektas for dipping.

Jėzaumarija, ar jūs norėtumėt, kad jums Čiliake taip pasakytų? “Nedarysim jums picos, nes dabar daug užsakymų”, ypač, kai akivaizdu, kad mes ir esam tie “daug užsakymų”. Visgi blyną gaunam, ir jis tikrai neblogas, lyginant su ragautais kitur, be to, vaikas puikiai jį įvertina be žodžių – viską suvalgydamas. Dar draugė valgo labai neblogai atrodančias salotas su kepta jautiena (25 Lt), kiti gi vaikai skanauja šokoladinį desertą. Paliekame virš 500 Lt.

Apsilankius po kelių vakarų (norim to balto alaus ir užkandžių prie jo), padavėjo Sauliaus nebeištinka šokas dėl tokio gausaus svečių kiekio ir pageidavimo gauti atskiras sąskaitas, o vienas iš draugų vis dar piktas ir nieko neužsisako, ir aš jį tikrai suprantu.

Be pomidorų lietuviškoje virtuvėje nė žingsnio – bet čia dar ir alyvuogės.

Gaunam spurgyčių ir duonos, bet šį kartą duona jau pernelyg permirkusi aliejumi, nelabai gera. Po aną kartą matytų salotų, užsisakome avokadų ir krevečių bei Cezario su kepta antiena salotų, dešrelių, vaikai gauna atostoginių fritkių, dar kiti ima pomidorinę sriubą, crème brulée ir ledus, kitus desertus.

Salotos, kaip matote (po 25 Lt), visai nedvelkia sočiu užkandžiu, be to, Cezario salotose kažkodėl garstyčių padažas, antiena ne pirmos jaunystės (vienu metu suabejojau, ar čia apskritai antiena), be to, hell yeah, pridėta pomidorų ir alyvuogių. Nice. Apie kokias čia mes salotas kalbėjom?

Creme Brulee gavosi nelabai koks – tai greičiau saldus omletas

Kiti tuo tarpu ragauja crème brulée (tik 10 Lt). Iš esmės tai nėra labai sudėtingas desertas, bet jam reikia įgūdžių ir, aišku, gerų ingredientų. Šį kartą desertas jau perkeptas, sušokęs į kiaušinienę, be to, naudota vanilės esencija, kas, kaip žinia, yra sintetika. Na, kam įdomu, pasiskaitys skirtumus tarp esencijos ir ekstrakto.

Ledai.

Tačiau liekam dėkingi už ledus, kurių buvo dosniai įkrauta į du dubenėlius (viena porcija padalinta dviems), nuotraukoje – pusė porcijos. Varškės desertas irgi buvo neblogas, tik gal braškėse buvo per daug cukraus.

Pomidorų sriuba irgi buvo skalsi, su mėsos kukuliukais, tačiau įsimintino įspūdžio nepaliko. Antro apsilankymo metu vėl palikom apie 500 Lt. Žinoma, plius arbatpinigiai.

Apibendrinant, tai nėra bloga maitinimo įstaiga. Neabejoju, kad sezono metu čia būna užsėstos visos kėdės. Gera vieta, visai centre, bet negirdėt triukšmingos ir įkyrios muzikos iš J.Basanavičiaus gatvės, tačiau svetingumo trūksta, norėtųsi, kad visgi kurorte svečių lauktų, o ne užverstų akis, kaip čia kažkas sutrukdė ar per daug pageidauja.

Tiesa, pasižiūrėjus vilos, kurioje įsikūręs restoranas, puslapį internete, daugmaž viskas paaiškėja: kurta dešimtoko, nors ne, gal aštuntoko (iš tikrųjų, kurta tam tikros įmonės, kuri galbūt samdo mokinius socialinės aprėpties paskatų vedina), žiūrint į gramatines klaidas ir stilistikos suvokimą. Tekstas nuobodus ir niekuo jūsų nesudomins, o meniu čia nerasite, nes nėr čia ko. Todėl belieka nueiti ir pabandyti patiems.

Trys žąsys iš penkių.

—

Ramūs kaip belgai, S. Daukanto g. 21, Palanga. Tel. +370 460 52532. Tinklalapis.

Nuo ketvirtadienio iki šeštadienio – nuo vidurdienio iki 23:00, sekmadienį – nuo vidurdienio iki 20:00.

Gal man nereikėtų rašyti apie tai, prie ko nesu linkęs. Man patinka mėsa ir kraujas (vos nepasakiau: kraujas ir pelenai, bet čia jau būtų apie visai kitus dalykus).

Bet žmogui neuždrausi svajoti ir tikėtis. Kažkada juk buvau nenorom atvesdintas (o gal kažkas galvoje buvo susisukę ir nuėjau pats, kas jau dabar supaisys) į vegetarų restoraną Augustijonų gatvėje Vilniuje, ir likau priblokštas, kad tai ne tik nebuvo neskanu, tai buvo puiku. Tai galbūt iš žalio ir termiškai neapdoroto maisto irgi galima tikėtis kažko, ko nežinojau?

Su žaliavalgystės idėja visiškai netikėtai buvau susidūręs Kalifornijoje, nuostabiame ir atsipalaidavusiame San Diego priemiestyje, La Jolla (La Hoja) – ten užėjom į kažkokį labai sveiką sulčių ir sumuštinių barą, ir ant sienos buvo iškarpa iš laikraščio apie žaliavalgystės pradininką, lietuvį Viktorą Kulvinską. Tai tiek ir žinojau apie tai. Paskui Laukinėse Žąsyse apie sultis ir smūčius rašė kolega, ne juokais užšokęs ant šių dalykų ir ieškojęs visame Vilniuje, kur jam patenkinus aistrą suskystintų vaisių ir daržovių marmalui.

Ko tikėjausi, eidamas į barą Raw42 (mat 42 laipsniai Celsijaus yra aukščiausia temperatūra, iki kurios galima šildyti maistą, kad jis nepakistų, kaip nereikia)? Maniau, kad vis dėl to išmoningumas mane nustebins, ir galbūt pakeisiu savo nuomonę. Na, žinote, tą nuomonę, kad daržovės ir žolės labiausiai tinka triušiams ir jūrų kiaulytėms, o vyrams vis tiek, kad ir kaip bepasuksi, reikia kepsnio. Kažkada vienas žymiausių Lietuvos restoranų savininkų, Arūnas Oželis, yra minėjęs: kad ir ką besuktum virtuvėje, vis tiek devyni iš dešimties lankytojų renkasi steiką. Aš gal ir nebūtinai vienas iš tų devynių (na, ir darbas toks, kad renkiesi kuo įvairiau), tačiau vis tiek aš juos, tuos devynis, suprantu. Jei Dievas nebūtų norėjęs, kad mes valgytume keptą mėsą ir nužudytus gyvūnus, kodėl jis juos padarė tokius skanius? Taigi.

Užsisakau energetinį kokteilį – žinote, tą žalią kaip žiogas (imu didelį puslitrį, nes jei bandyti, tai bandyti – 14.60 Lt). Paragauju. Skanu, jaučiasi obuoliai ir bananai. Bet žinau, kad jei išgersiu visą prieš maistą, nebegalėsiu daugiau nieko valgyti, nes sveikai besimaitinantys tuos kokteilius būtent ir naudoja apetito užmušimui ir skrandžio užpildymui. Čia neblogai.

Miso sriuboje buvo privaryta visko per daug. Morkų tikrai nereikia.

Daržovių sriuba su sojos varškės sultiniu (miso, 8 Lt) yra, deja, nesusipratimas. Pats sultinys geras. Patinka ir grybai, maloniai sūrūs. Tinka cukinija. Bet pomidorai? Morkos? Atsiprašau, visko per daug primaišyta. Būkit paprastesni.

Aštri pomidorų sriuba buvo labiau vykusi.

Labiau vykusi yra aštri itališka pomidorų sriuba (9 Lt): pomidorų tyrė, svogūnai ir cukinijos dera puikiai. Balansuotas, maloniai aštrus patiekalas.

Buračiokai su slyvomis ir spec. riešutiniu majonezu

Slyvų mišrainė su netikru (riešutiniu) majonezu (12 Lt) yra gana didelis kalnelis tarkuotų burokų su slyvomis, galbūt net per didelis. Sako, populiarus patiekalas. Mus nelabai pradžiugina, sunku pasakyti, kodėl. Gal tiesiog žmogui, kuris patalpose nevaikšto su megzta kepuryte, kaip daugelis to baro lankytojų, valgyti žalius burokus yra nenatūralus veiksmas. Gal sveika. Majonezas nustebina išmoningumu (ciberžolė duoda ryškią spalvą), bet ne skoniu. Nei šis, nei tas.

Nekepta picutė laukė kaip didelis nusivylimas. Galbūt nereikėtų bandyt žaliavalgių restorane imituoti tų patiekalų, kurie būna restoranuose su krosnimis.

Rimtai nuliūdino „Raw pica“ (14,00 Lt). Kadangi kepti negalima, vietoje picos pado yra kažin koks džiovintų sėklų ir daržovių paplotis, perteptas rūgštoka pomidorų tyre, ir ant jo pridėta cukinijų, paprikų, pomidorų ir svogūnų. Daržoves suvalgiau, bet tas paplotis tiek pat susijęs su pica (ar bet kokiu valgomu gaminiu), kiek užkepti su sūriu šaldyti koldūnai iš tinklinės valgyklos jums primins meksikietiškas tortijas. To patiekalo niekada daugiau nenorėčiau ragauti.

Sušiai be ryžių, nuo jų kažkiek atleido širdelę

Šiek tiek širdį atleido nuo Azijos sušių (aštuoni gabalėliai, 15 Lt). Vietoje ryžių (žinia, be temperatūros juk sušių neišvirsi) dailiuose suktinukuose yra daržovių ir riešutų masė, ir reikia pasakyti, kad ji puikiai dera prie daržovių ir jūržolių. Valgyčiau šį patiekalą ir vėl.

Dviese už pietus sumokėjome 72,60 Lt ir arbatpinigius (tiesą sakant, sušius parsinešėme namo, nes skrandžiai buvo jau pilni, todėl prie tos pačios sumos galėtume priskaičiuoti ir trečią valgytoją). Ar norėtume grįžti? Nelabai, nebent dėl to žalio energetinio gėrimo ir sušių. Nors jausmas prisivalgius žalio maisto man visiškai nepatiko. Pasijutau žiurkėnas.

Ar tai maistas kiekvienam? Ne, tikrai ne. Ar galima be terminio apdorojimo padaryti geriau? Šiek tiek, galbūt. Bet man regis, kad šiame žanre jie padarė viską, ko iš jų galima buvo laukti. Tiesiog labai jau žanras nedėkingas, štai kame reikalas.

Trys žąsys iš penkių.

Raw42, Rūdininkų g. 12, Vilnius. Tel. (8-659) 68545. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 10:00 iki 19:00 val. Savaitgaliais – nuo vidurdienio iki 19:00.

Senbuvis – nebūtinai blogas žodis, net ir visuomenėje, kuri garbina jaunystę. Kai sostinės Kudirkos aikštėje mažiau nei prieš dvejus metus atsidarė Studio 9, tai buvo nauja ir keista vieta nedraugiškame ir beveidžiame Gedimino prospekte. Po daugelio apsilankymų, einame patikrinti, kaip viskas atrodo šiandien.

Studio 9 pavadinta pagal prekybos centrą, pažymėtą Gedimino prospekto tuo pačiu numeriu. Mane visuomet stebino, kaip tas baras (restoranas, klubas, kas dar?) sugeba pasiekti tai, ko daugelis siekia: ta pati vieta sėkmingai parduoda save visiškai skirtingoms lankytojų grupėms. Čia ir nupiepę ir labai save mėgstantys hipsteriai su megztom kepuraitėm, avintys sportbačiais (bet kuriuo metų laiku, bet kuriuo paros metu – būk toks, kaip tūkstančiai kitų, ir pabrėši savo nepaprastą individualumą), ir – per pietus – valstybės tarnautojai iš greta esančios Vyriausybės, ir kostiumuoti darbo artojai, ir net šeimos su vaikais (ta karta, kuri kažkada eidavo į Nykštuką, dabar čia vedasi savo nykštukus, kas yra nesuprantama, nes tamsokame ir pilkos spalvos prisodrintame bare su scena šone ir gyva muzika vakarais tikrai nieko nėra vaikiško).

Dieną bare prieblanda, kaip ir visada (saulė būna vasarą vidiniame kiemelyje), galima sakyti, toks amžinas vakaras. Man tinka.

Ruduo už langų.

Nors nesu dienos pietų mėgėjas, bet čia meniu galiu girti abiem rankomis. Pirmiausiai todėl, kad nebandoma pateikti neva pilnaverčių pietų už devynis litus. Na, neįmanoma už tokius pinigus supirkti kokybiškų produktų, pagaminti iš jų maisto, atnešti ant stalo ir dar išplauti lėkštes. Kažkas turės nukentėti, ir tas kažkas visada bus valgytojas. Garbės žodis, jei aš jums gerą sumuštinį pagaminčiau iš tokių sudėtinių dalių, kokios turi būti, ir tas kainuotų mažiausiai penkiolika.

Studio 9 dienos pietūs kainuoja nuo 14 Lt (su bulvių plokštainiu) iki 39 Lt (kepta anties krūtinėlė su apelsinų padažu), ir komplekte šiandien trinta pomidorų sriuba.

Man ji pasirodė itin gera, kreminė, lengvutė. Pats tas, kai lauke jau šalta ir darganota.

Bičiulis valgė jautienos sriubą (14 Lt), kas iš tikrųjų yra chili con carne, ir jam patiko ir aštrumas, ir mėsiškumas – ir konsistencija buvo tokia, kokios ir reikėtų šiam patiekalui: kad sriubos sriuba negalėtum pavadinti. Nes sriuba šiaip jau būna skysta, o čia juk daugiau faršo troškinys, bet ką tu žmogau padarysi, kad Lietuvoje šį patiekalą nuspręsta sriuba vadinti.

Salotos čia yra parodytos ne su vištiena, o su krevetėmis, nes mūsų fotografas David Krycko nufotografavo ne tą lėkštę.

Antrasis jo patiekalas buvo Cezario salotos su vištiena (20 Lt), ir ačiū Dievui, jos buvo teisingos ir nors kartą gyvenime be pomidorų. Mane labai lengva pradžiuginti ir nuliūdinti, kaip restoranų kritiką. Pateikite Cezario salotas, kaip jos turi būti gaminamos (tai reiškia, nedėkite į jas vyšninių pomidorų ir nepilkite medaus ir garstyčių padažo – o taip, yra buvę tokių dalykų), ir aš būsiu laimingas, kaip vaikas. Sukarpykite servetėles trikampiukais (kad taupiau būtų), ir prileiskite prie manęs padavėją, kuri Chardonnay vyną pavadins „šardoniuku“, ir pamatysite, kas jums bus.

Šviečiantys virš baro įvairiaspalviai buteliai be jokio vargo patraukė mūsų fotografo dėmesį: David Krycko negali būti abejingas grožiui, nei išoriniam, nei tam, kas viduje.

Beje, apie aptarnavimą, kai jau užsiminiau apie padavėjas. Studio 9 padavėjų – kiek man teko ten būti – visada gausu, ir jie man atrodo greiti. Man niekada nėra tekę ilgai laukti ar mojuoti rankomis. Žinau, kad kai kas nesutiks: kai pirmą kartą rašiau apie šį restoraną Laukinėse Žąsyse, komentatoriai ėjo ir putojo, girdi, to ir kito ilgai neaptarnavo, ar kreivai pasižiūrėjo, ar dar kažkas jiems nepatiko. Nežinau, gal tiesiog tie lankytojai  labai daug yra blogo darę ir linkėję gyvenime, ir tokiu būdu karma atsisuko prieš juos. Man ten aptarnavimas visada labai geras.

Mėsainis buvo skanesnis, nei galima suprasti iš šios nuotraukos. Mūsų bandymai redakcijos darbuotoją prijungti prie naudingo darbo visuomenei ir įbrukti jam į rankas fotokamerą nedavė trokštamų rezultatų. Tačiau ne viskas gyvenime pavyksta.

Aš užsisakau, žinoma, mėsainį (21 Lt). Jūs dar to nežinote, bet man pagal sutartį su Lietuvos mėsainių gamintojų asociacija priklauso visur, kur tik būnu, užsisakinėti mėsainius. Čia mėsainį taisyklingai vadina „burgeriu“, ir tai nėra uždraustas žodis. Kandu. Ne, nesugedo. Prašiau su krauju – atnešė su krauju. Sultingas. Salotos, pomidoro skiltelė – viskas vietoje. Bandelė gerai išlaiko mėsos paplotį. Bulvytės gerai iškeptos. Taip, be priekaištų.

Dar užsisakėme bulvių traškučių, plonyčių, paties restorano gamybos (8 Lt). Nepagalvokite, tai nėra labai sveika – bulvės ir aliejus. Bet vis tiek labai skanu. Nes labai plonai supjaustyta ir šviežiai gruzdinta.

Namų kepimo traškučiai yra ne tai, ką jums rekomenduoja dietologas, tačiau kaip maisto gaminys jie mūsų nenuvylė. Pusę lėkštės turinio suvalgė David Krycko, o likusius išsinešė pavaišinti draugei, su kuria ėjo gerti alaus į Kudirkos skverelį.

Šis baras tikrai išlaikė laiko egzaminą ir tapti gerbiamu senbuviu, tokiu, be kurio Vilniuje jau kažko labai stigtų daugeliui žmonių. Dabar laukia naujas patikrinimas: jau laikas peržiūrėti meniu ir iš esmės naujinti, keisti ir stebinti, kad nebūtų kaip kitam panašiam sostinės deimantui, Zoe‘s Odminių gatvėje, kur nuolatiniai lankytojai viską jau moka mintinai ir prašo, kone verkdami, kada gi, pagaliau, ką nors naujo sugalvosite.

Dviejų žmonių pietūs kainavo 90 Lt ir arbatpinigius. Keturios žąsys iš penkių: kad neužmigtumėt ant laurų.

—

Studio 9, Gedimino pr. 9, Vilnius. Tel. 8 69852999. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki trečiadienio: 11:00-24:00. Ketvirtadieniais: 11:00-02:00. Penktadieniais ir šeštadieniais: 11:00-04:00.

Vilniaus miesto Vilniaus gatvės vidury prieš mėnesį (tai būtų tikriausiai 2013 m. rugsėjo pabaigoje – redaktorius) atsidarė nauja vieta – baras Bazzar. Maždaug 25-ių kvadratinių metrų patalpoje galima išgerti vaisinių ir alkoholinių kokteilių, suvalgyti porą sumuštinių arba tiesiog išgerti kavos, fone grojant padoriai klubinio stiliaus muzikai. Jauki ir vakarietiška pre-party vieta, įsikūrusi už gerokai didesnio kaimyno Lizarran sienos.

Mes ilgai apžiūrinėjome nuotrauką ir turbūt reikėtų interjerą įvertinti kaip sterilų. Kažkodėl priminė oro uosto verslo klasės salę kur nors Kopenhagoje, kas toli gražu nėra blogai.

Akivaizdu, kad baras buvo įrenginėjamas su akcentu į vakarietišką, modernų, netgi šiektiek pižonišką interjerą. Auksinės sienos, madingi baldai, Soul Box primenanti faniera, visur šmėkščiojantis primityvistinis logotipas, truputis ryškumo, žurnalo Harper’s Bazaar egzemplioriai ir žaliuojančių mėtų vazonėliai. Įsivaizduokit, jie net savo interjerą pritaikė žaliavų gamybai!

Visai nenustebčiau pamatęs šitos vietos nuotrauką kokiame nors turistiniame žurnaliuke, ji to verta. Pagrįstai manau, kad konceptą braižė tikrai ne prasčiausias dizaineris – tokių vakarietiškų vaizdelių Vilniaus centre norisi kuo daugiau. Kita vertus, nuotraukose nesimato, kad Bar Bazzar truputį pataupė ventiliacijai ir gaminamo sumuštinio kvapas tučtuojau pasklinda nedidelėje erdvėje, ko padorioje vietoje būti lyg ir neturėtų. Taip, sutinku, kvepia skaniai, bet nesinori išeiti iš baro kvepiančiu sumuštiniais.

Jei gerai prisimerksime, šis valgiaraštis primena oro uosto skrydžių švieslentę. Vienas redakcijų darbuotojų, David Krycko, net susigraudino; bet tai jis šiaip jautrus.

Užsisakau sumuštinį su kumpiu, frappe kavos gėrimą ir vaisinį kokteilį Rožinė pantera (mes galime daug kam daug ką atleisti, bet to prakeikto Pink Panther multiko theme tune tai tikrai niekada gyvenime neatleisim, nes jis prilipęs kaip sirupas prie sąmonės ir naudojamas kokiuose 9 mln. mėgėjiškų video – redaktoriaus pastaba). Tuomet atsiskleidžia dar vienas šio baro privalumas – jie, skirtingai nuo visokių madingų kavinių, mielai mokėjimui priima korteles. Nei čia restoranas, nei didžiulėm apyvartom kvepia, nei prekės brangios, bet priima. Šaunuoliai, užskaitau.

Remove Before Flight, sako autoriaus raktų pakabukas. Mes irgi tokį turime, bet nesigiriam, tačiau ką jau padarysi su tuo autoriumi.

Atsiskaičius barmenė Indrė mano akivaizdoje ruošia valgį ir gėrimus. Pirma man patiekiamas kokteilis, tuomet sumuštinis, tada kavos gėrimas. Pabrėžiu: ne vienu metu (t.y. multitaskinant), o paeiliui. Todėl mano mažaus, paprasto, kuklaus užsakymo išpildymas trunka netgi dvyliką minučių. Nemažai, tiesa? Žinoma, tuomet buvo šiokiadienio vakaras ir bare beveik nieko nebuvi, bet vis dėlto tikrai ilgokai.

Tokį mobilųjį telefoną mažai kas turi, o čia dar ir logotipas atsispindi.

Sumuštinis man atnešamas ant kartoninės lėkštutės ir įvyniotas į sviestinį popierių bei užklijuotas logotipiniu lipduku. Gražu, tvarkinga, kaip ir dera, su skoniu ir išmanymu. Atsikandus mane pasiekia pirmas siurprizas: nors meniu apie tai net neužsiminta, tačiau vidus išteptas majonezu. Ei, taip daryti negalima! Kita vertus, kokteilis ir kavos gėrimas jau be staigmenų, normalūs, kokių ir tikėtasi. Rožinė pantera, sakyčiau, netgi maloniai nustebina – vos už dešimt litų, o taip gaivu. Pabrėžiu, kad tai yra vaisinis kokteilis (pavadinimo priešistorė: angliški žodžiai „cock tail“ išsiverčia kaip gaidžio uodega. Turima galvoje, kad viename inde sutelpa įvairiausi ingridientai ir skoniai. Neva, spalvinga kaip gaidžio uodega. Tokia metafora tegul lieka angliškai sąžinei). Joks ne smoothie (mažai pasaulyje yra bjauresnių žodžių, nei smūtis – taip savo kokteilius gali vadinti tik beviltiški asilai, kurie sausainius vadina kukiais, užkandą – sneksais, o pieno kokteilius – milkšeikais) (Laukinių Žąsų redakcijoje irgi turime tokių, bet apie tai patylėsime  - redaktoriaus pastaba).

Mano draugužė Gintarė užsisako arbatos, jai padedamas  Mokaflor kavos puodelis su virintu vandeniu ir ant lėkštutės esančiu Twinings arbatos pakeliu. Būtume žinoję ką gausim, būtume neužsisakinėję. Žodžiu, visai nesolidus patiekimas – vietoj auksinių sienų (gali būti sidabrinės) geriau jau gaminti kažką solidžiau. Kita vertus, abejoju kad žmonės čia vaikščios arbatos gurkšnoti.

Už trumpą pasisėdėjimą paliekame 28 su puse lito. Ir tuomet nusprendžiu šiai vietai priskirti tris žąsis. Iki ketvirtos trūksta greitesnių apsukų (pavadinčiau tai patirties trūkumu, t.y. taupymu darbo jėgai), normalios ventiliacijos, įvairesnių sumuštinių pasirinkimų, geresnės arbatos ir patogesnio išplanavimo: kai kurie stalai taip sugrūsti, kad norint praeit tenka atsistoti iš savo vietos –  būnant mums dviese – nesolidu ir nepatogu.

—

Augustas Didžgalvis yra fotografas. Jis gyvena Vilniuje.

—

Bar Bazzar, Vilniaus g. 27, Vilnius. Tel. +370 656 46889. www.facebook.com/barbazzar

Pirmadienį-trečiadienį nuo 07:30 iki 21:00. Ketvirtadienį-penktadienį nuo 07:30 iki 01:00. Šeštadienį nuo 10:00 iki 01:00. Sekmadienį nuo 11:00 iki 20:00.

Ponas Barzda prie baro.

Kai ši vyninė atsidarė prieš trejus metus, aš neprognozavau jai geros ateities. Paskutinis dalykas, kurio reikėjo Vilniui, buvo dar viena vyninė (na, gal ne visai paskutinis – Vilniui nereikėjo dar vieno blogo kinų restorano, dar vieno griūvančio Senamiesčio pastato, kurio neleidžia atstatyti paveldo nacių legionai, arba dar vieno troleibuso su greitųjų kreditų reklamomis ant šono). Vyninės vardas Lietuvoje buvo išdergtas ir apspjaudytas girdyklų ir pigaus importo pilstymo į taures fabrikų.

Tos vietos, kaip piktybiniai augliai prisiurbę prie gatvių turi labai didelę atsakomybės naštą. Kaip ir tos vyno parduotuvės prekybos centruose, kur nieko daugiau, tik žemiausia kaina, ir kurių jų savininkams visai nėra gėda.

Paskutiniojo Teismo dieną juos be eilės leis prie katilų, kur kunkuliuos net ne smala, o prastas vynas, kuriuo jūs girdėte jaunimą (o pas jus daugiausiai ateina jaunimas). Tas pats vynas, kurį jūs, arba jūsų tiekėjai, supirkinėjote iš bankroto administratorių ir iš griaunamų sandėlių Ispanijoje ir Prancūzijoje, lakstydami po tas šalis sunkvežimiais, kaip žiurkės po šiukšlynus, ir tempdami į Lietuvą viską, nuo ko ji priprato manyti, kad už dempinginę dvidešimties litų kainą bare galima (ir reikia) tikėtis butelio geriamo vyno, trijų taurių ir neblogo laiko leidimo.

Ir šiaip tai vyninei viskas turėjo išeiti nekaip. Pirmiausia, vieta Rūdninkų aikštėje yra tolokai nuo visų turistų takų. Antra, ji yra gyvenamajame name, reiškia, negalima laikyti jos atidarytos iki paryčių. Trečia, Burbulio vyninės specializacija – Italijos vynai (ir dar egzotiniai, mažai kam girdėtų vynuogių veislių), o lietuviai, bent jau šiuo metu, mėgsta pigesnius ir saldesnius Pietų Amerikos (ypač Čilės) vynus; žinoma, ir Čilėje gaminami fantastiški vynai, nebūtinai visi panašūs į kvapnų ir gardų sirupėlį, tačiau juos retai kas veža į Marijos žemę. Ketvirta, čia nėra meniu, nėra keptos duonos, nėra net „rinkinuko prie vyno“, tik duona, poros rūšių sūris, kumpis, alyvuogės ir džiovinti pomidorai. Ką jie ketina lošti?

Pilnos lentynos butelių, net ranka pavargo fotografuoti.

Pasirodo, viskas yra įmanoma. Sako, savininkas, ponas Vaidas Burbulis, svajojo apie vyninę nuo vaikystės. Ir, pasirodo, Vilniaus vyno gėrėjai nėra tokie beviltiški, kaip man buvo pasirodę. Gal ir aš, šiaip jau didelis optimistas, turėjau labiau pasitikėti savo įpročiais, nei neaiškia bloga nuojauta.

Vyninė yra nedidelė: vos apie 40 sėdimų vietų keliuose kambariuose, kuriuose glaudžiasi ir vyno parduotuvė. Atsistoju prie lentynų – tikrai, beveik viskas yra iš Italijos, maža žinomų prekės ženklų, ir vis vynuogių veislės, kurias ir besimokę apie vynus labiau pažįsta iš teorijos vadovėlių (na, kaip gydytojai pažįsta retas ligas, su kuriomis tenka susidurti kartą per dešimt metų).

“Taurės, čia tūkstančiai jų”.

Aš šiaip smalsus vyno gėrėjas ir šį bei tą išmanau, tačiau net ir man dažniau norisi ne visiškos egzotikos, ne tokio vyno, kuris garsus nebent tuo, kad šią vynuogių veislę moka ištarti ir be klaidų parašyti gal penkiasdešimt žmonių pasaulyje, ir tik neseniai pradėjo naudoti kokybiškam vynui su vietovės pavadinimu, o anksčiau veždavo iš pietų į Šiaurės Italiją, kur maišydavo su kitomis veislėmis didelėse cisternose.

Tačiau gėrėjai, atrodo, nežiūri į viską taip sudėtingai. Gal turėčiau būti paprastesnis ir aš. Kai kas ateina gerti to, prie ko jie pripratę, kiti kiekvieną kartą nori kažko naujo ir pasitiki patarimais. Egzistencinius klausimus daugumas palikę namie. Žmogus prie baro, geru vardu Žygimantas Barzda (bet be barzdos), sako man, kad nuolatiniai klientai sudaro turbūt apie 70 procentų visų klientų.

Viskas nusitrynė, matyt rankos dreba.

Jiems nereikia labai vargintis dėl maisto, laikyti ir plauti aštuonių dydžių lėkščių ir lėkštelių ir lakstyti su Kijevo kotletais ir Raganų plaktiniais ir su desertais iš šaldiklio. Maistas labai paprastas (minkštasis sūris iš Užupio krautuvės parinktas puikus, valgyčiau ir valgyčiau), ir ne dėl maisto čia ateinama. Ir tegul taip ir būna. Čia viskas apie vyną, čia jam visas dėmesys, ir, tiesą pasakius, visos išlaidos.

Tai ne pigi vieta, žinau iš savo patirties (visada stebiuosi, kada tiek spėjau išgerti) – ponas Barzda patvirtina, kad vynas yra prabangos prekė, ir kaip toks ir parduodamas. Vienas lankytojas tikisi išleisti per vakarą apie 100 litų, ir Dievas mato, tai nėra labai sunku, kai prasideda elegantiško Amarone, kainuojančio po 200 Lt už butelį, pilstymas taurėmis (šis vynas dažniausiai be galo tirštas, natūraliai toks saldus, kad, regis, peržengia sauso vyno ribas, o čia pajutau nepatirtą gaivumą). Vyno taurė čia prasideda nuo 12 litų ir eina brangyn.

Pagalvojęs, suprantu, kad ši vyninė visiškai niekuo nesidalina ir nieko nepavydi pigioms girdykloms, kur vakaro biudžetas vienam žmogui yra apie 30 litų. Vienų ir kitų klientūros nesusikerta, ir tai yra puiku, nes laisvame mieste vietos ir rinkos užteks visiems.

Dvejojau, ar turėčiau skirti jiems penkias žąsis iš penkių, ar visgi duoti keturias, nes ko gi man nevaizduoti didelio gurmano, kuriam norėtųsi platesnio maisto pasirinkimo, ir vyno iš daugelio šalių, na, grynai iš paikumo. Paskui pagalvojau – neturiu kabinėtis. Ši vyninė yra išties dovana Vilniui ir tokiems, kaip aš. O dovanotai vyninei į žąsis nežiūri. Todėl penkios, ir sėkmės.

—

Burbulio vyninė, Rūdninkų g. 18, Vilnius. Tel. +370 5 260 8455. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 15:00 iki 23:00 val. Penktadieniais ir šeštadieniais: nuo vidurdienio iki 23:00 val.